Doc. Dr. Gintautas Danišauskas Mykolo Romerio Universitetas

868613414

 

 

 

 

Konspektai studijuojantiems administracinę, konstitucinę bei kitų teisės šakų disciplinas ir besidominantiems valstybinio valdymo problemomis, teisinių paslaugų bei teisinės valstybės  samprata, jos aktualijomis bei perspektyvomis.

(Metodinė medžiaga paskaitoms)       

Metodinė Įžanga

Kaip įsisavinti šią mokymo medžiagą

Šie konspektai skirti studentams studijuojantiems teisines disciplinas  ir pirmiausiai administracinę  bei konstitucinę teisę siekiant, kad studentai labiau įsigilintų, pamąstytų bei suvoktų teisinės valstybės paskirtį, kultūrinių mainų  joje esmę ir reikšmę teisės procesams ir teisinės valstybės tolimesniam vystymuisi. Studentams vertėtų suvokti kokie turėtų būti administraciniai teisiniai santykiai teisinės valstybės  institucijų tarpusavio kultūriniuose mainuose bei santykiuose su savo  piliečiais LR konstitucijos tarnavimo žmonėms pagrindu. Tai taip pat padėų studentams ne iš vadovėlių išmokti atitinkamas teisines sąvokas, bet jas patiems sukurti ir gal būt netgi savaip interpretuoti. Studentai labiau įsigilintų į pačios pozitiviosios teisės bei jos šakos administracinės teisės autentiškąją prasmę bei paskirtį  kuriant Lietuvoje teisinę santvarką. Kadangi tai neįprastos temos keliančios mokslinius ginčus ir tarp pačių mokslininkų, suteikiame galimybę patiems studentams savaip interpretuoti teisinius argumentus naudojant kažką panašaus į modulinį mokymasį panaudojant jo atskirus elementus.Tokios studijos šiek tiek skirtusi nuo kitų mokymosi būdų su ku­riomis studentas jau yra įpratęs dirbti. Įprastas daugeliui studentų mokimasis apsiriboja tuo, kad tam tikra tvarka išdėstoma konkreti medžiagą, o studentas paprasčiausiai ją tik skaito. Studento vaidmuo šiuo atveju pasyvus. Jis turi pateiktą medžiagą tiesiog išmokti. Tačiau ar tokios studijos yra efektyvesnės už tas kurių metų studentas pats galėtų dalyvauti teisės mokslo atitinkamų sąvokų, pamąstymų, išvadų formulavime. Todėl šiuose konspektuose siekiama aktyvių studento studijų. Prieš susipažįstant su tam tikrais konspektų teiginiais, pirmiausiai būtina suvokti teiginių teisinę prasmę, nagrinėjąmą dalyką, reikia žinoti, į kuriuos klausimus būtina atsakyti.

Čia studentui skiriamas aktyvus vaidmuo – jis pats sau mokytojas. Jam išdėstoma temų analitinė medžiaga, pateikiami kontroliniai klausimai ir suteikiama galimybė pačiam nustatyti, kas jau išmokta, o ko dar reikia mokytis, kad turėti nuomonę bei sukurti savo išvadas. Taip studijuodamas studentas kartu vystys ir patį mokslą papildydamas jį naujomis įdėjomis ir pamąstymais.

Šių konspektų su modulinio tipo elementais studijos sudaro:

a)      mokomasis tekstas, kurį reikia panagrinėti ir jį suvokti, 

b)      būtina atsakyti į konspektuose pateikiamus savikontrolės klausimus.

c)      išstudijuotos medžiagos pagrindu reikėtų  pačiam suformuluoti atitinkamas išvadas bei argumentus. Tačiau tai reikėtų padaryti jau po atsakymų į savikontrolės klausimus kadangi mokslininkai pedagogai teigia, kad viena svarbiausių nesėkmingo mokymosi priežasčių yra mokymosi metu kylanti „žinojimo“ iliuzija. Kartais studentui, kuris iš tikrųjų mokomąją medžiagą suprato tik iš dalies ar neteisingai, gali pasirodyti, kad su­prato gerai ir gali žengti tolesnį medžiagos įsisavinimo žingsnį. Žengęs tą žingsnį, jis, tinka­mai nesupratęs ankstesnės medžiagos, vargu ar sugebės pilnai susidoroti su toli­mesne ir jau nepakankamai suprantama medžiaga. Dėl to kontroliniai klausimai žinioms pasitikrinti leidžia studentui išvengti tos iliuzijos ir jis pats geriau gali kontroliuoti mokymosi procesą.

 

Prigimtinių žmogaus teisių įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – pažangi

bendrosios kultūros dalis

 

Besimokydami teisės disciplinų jūs jau girdėjote apie teisinius santykius, kurie at­siranda atitinkamų teisės normų pagrindu.Tačiau kalbant apie teisinius santykius, kurie  atsiranda skirtinguose kultūrinio mūsų gyvenimo sferuose taip pat ir vykdant valstybinį valdymą, mes susidursime ir su teisinės paslaugos sampratą bei jos pagrindu. Nagrinėdami teisinius dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, teisinės paslaugos ir jų atsi­radimo galimybės bei pagrindai, neabejotinai susiduriame ir su teisinės valstybės sąvokomis. Šios dalies tikslas yra padėti studentui susidaryti minėtų  reiškinių bendrą vaizdą.

 

Šių sąvokų randame neoficialių (mokslinių), ir oficialių, netgi įtvirtintų kai kurių valstybių pa­grindiniuose įstatymuose. Tai skatina mus dar kartą atkreipti dėmesį į teisinės valstybės sampratą, įvertinti skirtingai teisinę santvarką suvokiančių autorių argumentus, išnagrinėti teisinės valstybės požymius ir juos palyginti su bendraisiais bet kuriai valstybei būdingais po­žymiais.Remdamiesi prieinamais šaltiniais mes galime pabandyti atri­boti skirtingai suprantamas teisinės valstybės sąvokas, pasamprotauti kaip skirtingai suprantama valstybinė santvarka, jos valdymo aparato veikla, galėtų atsiliepti žmogaus teisėms. Tai skatintų labiau įsigilinti į tokią šiuo metu populiarią teisinę sąvoką kaip teisinė valstybė, padėdų atskleisti būtent tokiai santvarkai būdingus po­žymius. Visa tai padėtų geriau suvokti, ką teisinė valstybė galėtų suteikti savo piliečiams ir ką piliečiai galėtų duoti savo valstybei.Tai padėtų labiau įsigilinti ir į administracinės teisės autentiškąją paskirtį vykdant valstybinį valdymą konstituciniu valstybės institucijų tarnavimo žmogui pagrindu, garantuoti piliečio teises ir tuo pačiu kurti teisinę valstybę.

Studijuojant administracinę teisę ir jos vietą teisinėje valstybėje būtina atskleisti ne tik teisinės valstybės požymius, bet ir atskleisti patį teisinį procesą, kurio dėka teisinės valstybės idėja iš mokslinės-teorinės plotmės, kurią Lietuvoje plėtoja prof. A. Vaišvila, palaipsniui vystosi ir į praktinę plotmę. Tai liūdija ir tokie faktai, kai nagrinėjant tam tikrus teisinius santykius Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, remiantis Konstituciniais  teisinės valstybės principais, teismo proceso metu jau yra vadovaujamasi teisingumo matu teisių ir pareigų vienovės pagrindu, vienu svarbiausiu teisinės valstybės požymiu, kas neabejotinai tampa ir administracinės teisės kaip valdymo teisės šaltiniu.

Kalbėdami apie bendrąjį kultūros lygį visuomenėje kalbame ir apie teisinių santykių lygį kaip neatsiejamą kultūros dalį, kurio pagrindas yra Lietu­vos Respublikos Konstitucija. Vadovaujantis šiuo pagrindu reikėtų pakalbėti ir apie tai, koks yra Lietuvos Respublikos teisės sistemos ir bendrųjų mūsų visuomenės kultūros laimėjimų santykis. Siekiant pažvelgti į kultūros pažangą teisės srityje reikėtų įsigilinti ir į Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos normas kaip pozityviosios teisės pagrindą. Tai leis pa­žvelgti į teisės normų teisinį turinį ir atsakyti į tam tikrus klausimus, pavyzdžiui, koks jų teisi­nis turinys, ar jos vienodai atspindi visų teisės subjektų interesus, ar suteikia teisinę galimybę patiems visuomenės nariams pareigų prisiėmimo ir jų vykdymo pagrindu susikurti sau atitin­kamų teisių, pareigą laikant kiekvienos pilietinės teisės šaltiniu? Jei šie atsakymai būtų tei­giami, galėtume kalbėti ir apie kultūros pažangą teisės srityje. Kultūros pažanga teisės sri­tyje neabejotinai reikštų ir pažangą kitose kultūrinio visuomenės gyvenimo srityse. Svarbiausi žmonių tarpusavio kultūrinio bendravimo santykiai atsiranda, plėtojasi ir pasibaigia vadovau­jantis būtent pozityviosios teisės normų pagrindu. Jei šios normos taptų teisinėmis (atsi­žvelgus į pareigų bei teisių vienovės santykį), visuomenėje vykdant kūrybinę veiklą, keičiantis tarpusavio paslaugomis, subjektiniai santykiai, vadovaujantis žmonių interesus atspindinčio­mis teisės normomis, vestų kūrybinių laimėjimų link, skatintų paslaugų teikimo iniciatyvą. Tai prisidėtų prie bendros kultūrinės gerovės visose visuomenės gyvenimo srityse. Dėl to kalbė­dami apie pozityviosios teisės teisinį turinį kartu kalbame ir apie visuomenėje vykstančią ben­drąją kultūros pažangą. Čia pilietinės teisės požiūriu analizuojama 1992 m. tautos re­ferendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų teisinė struktūra, jų prasmė ir reikšmė tolesnei teisėkūrai, jos santykis su pozityviąja teise, taip pat, koks yra bendrosios kultūros pažangos ir demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos santykis.

Kai visuomenėje sukuriamas naujas kūrinys, galintis geriau tenkinti žmonių kultūrinius poreikius, kalbame apie kultūros pažangą. Kalbėdami apie visuomenėje kuriamas bendro elgesio normas, kurių įgyvendinimas užtikrinamas valstybės poveikio priemonėmis, kalbame apie pozityviąją teisę ir turime omenyje bendrąjį teisinį visuomenės išprusimą bei kultūros raidą. Todėl visa, kas pažangu ir naudinga žmonėms, taip pat ir teisinę kūrybą, galime vadinti pa­žangia kultūra. Neatsitiktinai lenkų prof. M. Szyszkowska sako, jog teisė yra kultūros dalis . Prof. A. Vaišvila teisę laiko viena svarbiausių kultūros sričių. Kalbėdamas apie kultū­ros reikšmę socialinei raidai jis pabrėžia, kad per teisės įsigyvenimą žmonių santykiuose vyko ir tebevyksta žmoniškėjimo procesas. Bendroji visuomeninė kultūra yra tam tikros žmonių sukurtos bendrojo ir individualaus naudojimosi priemonės, padedančios vi­suomenei ir atskiriems individams įgauti kultūriniam bendravimui, biologinei egzistencijai ir savo komfortabilumui būtinas vertybes. Naudodamasis kūrybos rezultatais žmogus kaskart mažiau priklauso nuo gamtinio pasaulio, pajungia jį savo egzistenciniams poreikiams ten­kinti ir visuomenėje vyksta kultūrinė civilizacijos pažanga. Prie kultūrinių civilizacijos laimė­jimų kaip visuomenės kūrinį turėtume priskirti ir pozityviąją teisę, kuria remiantis kiekvienas visuo­menės narys tenkina savo kasdieninius poreikius bei kartu prisideda prie jos raidos. Žmoni­jai vystantis kultūrinės pažangos linkme turi būti kuriama ir tam tikrą civilizacijos lygį atitin­kanti teisės normų sistema. Teisės įtvirtinimas turėtų reikšti, kad žmonių santykiai kaskart vis tolsta nuo biologinių santykių, kuriuose pradeda vyrauti tvarka bei teisingumas, o ne jėga ir vienas kito pavergimas, ir kad teisiniai santykiai tapačiai plėtojasi naudingų tarpusavio pa­tarnavimų pagrindu. Kaip pažymi E. Vaitiekienė, teisinių santykių dalyviai įgyja subjektinių teisių ir pareigų. Tai, be abejo, teisinga, nes tik pareiga gali tapti bet kurių teisių šaltiniu. Tačiau kultūra, ypač socialinė jos sritis, gali ne tik patirti raidą, bet ir nykti – tai pri­klauso nuo visuomeninės santvarkos, besiremiančios pozityviąja teise. Esant autoritariniams režimams visa kultūra pirmiausiai pajungiama ne žmogaus gerovei, o antihumaniškai san­tvarkai išsaugoti, išlaikyti ir aptarnauti, nesirūpinant atskirų žmonių interesais. Tokiose vals­tybėse nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių, kurias keičia įsigalėjęs smurtas, policijos bei karinė jėga. Dėl to totalitarinės santvarkos sąlygomis nėra prasmės kalbėti ir apie individų teisių primato prieš valstybinę valdžią realią galimybę. Prof. M. Szyszkowska pažymi, jog autoritarinėse valstybėse svarbiausią vaidmenį vaidina ginkluotosios pajėgos ir policija. Jos kontroliuoja privatų piliečių gyvenimą. Tokia valstybė monopolizuoja ir masių kultūrą, todėl ir naujai išrasti bei patobulinti visuomenės kūriniai ne visada gali prisidėti prie vi­suomenės narių gerovės. Pavyzdžiui, naujausi mokslo atradimai gali būti panaudojami ku­riant agresyvų karinį potencialą savo bei kitoms tautoms pavergti ir teisėms atimti. Tada rei­kėtų kalbėti ne apie bendrosios kultūros pažangą, o apie jos nykimą. Dėl to autoritarinėms santvarkoms būdingas socialinis visuomenės sąstingis, beatodairiškas priverstinis paklusi­mas ir valstybinės valdžios baimė, kūrybinės iniciatyvos žlugdymas, o kartu ir kultūrinio gy­venimo sričių nuopuolis. Dėl to kultūra, kaip laipsniškas visuomenės civilizacijos procesas, visapusiškai pajėgi plėtotis ir klestėti tik demokratinėje valstybėje. Joje kultūros raidai ne­abejotinai didžiausią įtaką gali turėti tik laisvas, kūrybingas visuomenės narių darbas. Tokią socialinę padėtį pajėgios užtikrinti būtent teisinės neprivilegijuotos, vienodai visų teisės subjektų interesus tenkinančios pozityviosios teisės normos. Tik naudodamiesi tolygiomis turimomis ir vykdomomis pareigomis bei teisėmis žmonės gali patirti pageidaujamo teisin­gumo jausmą. Tai šalina tarpusavio nepasitikėjimo ir socialinių konfliktų atsiradimo priežas­tis. Prof. M. Szyszkowska pabrėžia, kad kiekvienas individas pageidauja, jog teisė užtikrintų teisingumo jausmą. Prof. R. Z. Livšicas rašo, jog teisė – tai sunormintas teisingu­mas, pajėgus įgyvendinti visuomeninį kompromisą. Vadinasi, kalbėdami apie ben­drą kultūros pažangą kartu kalbame ir apie būtiną pažangą teisės srityje siekiant, kad vi­suomenės narių tarpusavio santykiai būtų grindžiami teisinėmis kompromisinėmis normo­mis. Tokių normų pagrindu bus skatinama kurtis ir visų visuomenės narių interesus užtikri­nanti teisinė paslauga. Tačiau, kaip jau minėta, visuomenės narių tarpusavio paslaugai būti­nas juridinis pagrindas – teisės norma, besiremianti bendrąja, pamatine teisės norma, nes tik nuo konkrečios normos gali priklausyti visuomenės narių tarpusavio santykių teisinis turi­nys. Kad bendroji norma būtų teisinė, kompromisinė, užtikrinanti visų visuomenės narių inte­resus, jos turiniui turi pritarti visa tauta. Toks bendrųjų normų aktas, kurį priimti turėtų visa vi­suomenė, yra valstybės Konstitucija. Jos pagrindu visa tolesnė pozityvioji teisė turi būti tei­sėta ir užtikrinanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos tautos valios vykdymą. Ar valstybės konstitucija, įtvirtinanti pagrindinius socialinio visuomenės gyvenimo principus, yra ta vertė, kuriai esant galima teigti, jog vyksta visuomenės bendrosios kultūros pažanga, rodo paties pagrindinio įstatymo turinys. Iš sovietmečiu vyravusios ideologijos, jog valstybės pilietis yra niekas prieš pačią valstybę, iki šiol dar gali išlikti gyvos šios ideologijos šaknys, kurios atsiradus atitinkamoms sąlygoms galėtų pradėti leisti savo daigus ir į pozityviąją teisę. Mes galbūt žinome ne vieną pavyzdį, kai priimti norminiai aktai ar jų atskiros normos nevi­siškai atitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, prieštaravo jos dvasiai ir neuž­tikrino visų pagrindiniame įstatyme reglamentuotų žmogaus teisių. Mokslas ir visų pirma tei­sės turi aiškiai nurodyti pagrindines socialinės teisinės visuomenės raidos gaires, remdama­sis būtent konstituciniais teisiniais principais ir jos teisine dvasia. Vadovaudamiesi mokslu ir jo išvadomis galėtume labiau įsigilinti ir įžvelgti teisinį pozityviosios teisės ir konstitucinės tei­sės normų turinio bei jo dvasios santykį. Tačiau tai sudėtingas analitinis darbas. Sudėtingas jis dar ir dėl to, jog iki šio laiko faktiškai niekas negali pasakyti, kas yra teisė. Ar ši sąvoka reiškia tik valdžios institucijoms suteikiamą galimybę gyventojams primesti savo va­lią, ar teisė yra bet kokio turinio konstitucijos išraiška, ar tai humaniška pilietinė kategorija reiškianti pareigų bei teisių vienovę? Bet kuriuo atveju neturėtų kilti abejonių, jog pozityvioji teisė turi atitikti valstybės konstitucijoje reglamentuotus įpareigojimus, nepaisant to, kokio teisinio turinio šie įpareigojimai įtvirtinti jos normose. Dėl to kalbant apie kultūros pažangą teisės srityje mums pirmiausiai turėtų rūpėti, kokio teisinio turinio yra pats pozityviosios tei­sės pagrindas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ieškodami šio atsakymo pirmiausiai tu­rėtume remtis pilietiniu humanišku teisės turiniu. Tai reikštų, jog išvesti pagrindinius, pamati­nius bendruosius teisės principus, sukurti įpareigojimus savo nariams turi teisę tik tiesioginis jos vartotojas – tauta, jungianti visus valstybės piliečius. Šie pamatiniai tautos uždaviniai turi atsispindėti jos pagrindiniame įstatyme. Tauta valstybės konstitucijoje įtvirtina svarbiausius savo siekius, socialinio gyvenimo principus, kuriais remiantis turi būti kuriama visa pozityvio­sios teisės sistema. Socialinis mokslas, pirmiausiai teisės, prisidėdamas prie visuomenės socialinio gyvenimo, turi ieškoti moksliškai pagrįstų jo raidos būdų, analizuoti konstitucinių teisinių principų teorinę bei praktinę įgyvendinimo galimybę, teikti savo pasiūlymus. Taip tei­sės mokslas realiai prisidėtų prie tautos konstitucinių siekių įgyvendinimo. Teisės mokslo te­orija turi analizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus tautos siekius ir gilintis į pa­čios Konstitucijos dvasią, prisidėti prie konstitucinių vertybių tolesnio perkėlimo ir įtvirtinimo galimybių į pozityviosios teisės sistemą. Pozityvioji teisė tampa teisėtu bet kokių visuomeni­nių santykių, susiklostančių vykdant vienokią ar kitokią kultūrinę veiklą, pagrindu. Žinoma, yra visuomeninių santykių, kurie atsiranda, pasikeičia, pasibaigia remiantis kitomis sociali­nėmis normomis (paprotinėmis, religinėmis, moralės, etikos ir kt.), tačiau visos jos taip pat susijusios su teisės normomis ir be jų ne visada sureguliuotų vienus ar kitus žmonių tarpu­savio santykius. Dėl to bet kuri kultūrinė veikla visuomenėje pirmiausiai paremta pozityvio­sios teisės normomis ir priklauso tiesioginei arba netiesioginei šių normų reguliavimo sferai. Vadovaujantis pagrindinio įstatymo norma kuriamos kitos pozityviosios teisės normos, todėl galime teigti, jog kultūrą kuria pati kultūra. Jei kaskart sukuriame kokios nors paskirties vis tobulesnį instrumentą, tuo užsitikriname vis didesnę galimybę pagaminti kaskart tobulesnių ne tik tiesioginio kasdieninio vartojimo, bet ir kūrybos reikmenų, panaudoti juos tenkinant savo kasdieninius egzistencinius poreikius. Plėtodamasi kultūra, kaip ir jos kūriniai, neabe­jotinai tobulėja. Jei visuomenėje priimamas teisinis, visiems visuomenės nariams suteikiantis vienodą galimybę kurti savo teises pagrindinis įstatymas – valstybės Konstitucija, vadinasi, kultūra šioje santvarkoje vystosi pažangiu teisiniu lygiu ir suteikia galimybę veikti siekiant dar pažangesnio socialinio kultūrinio gyvenimo. Kultūrinis visuomenės gyvenimas susideda iš nuolatinio keitimosi tarpusavio paslaugomis. Ši kultūrinė veikla remiasi teisės normomis ir visiškai priklauso nuo jų teisinio turinio. Jei normos teisinė struktūra nėra teisiškai subalan­suota, kultūrinė veikla vienus visuomenės narius paverčia privilegijuotais kultūros vartotojais kitų kultūros kūrėjų bei vartotojų sąskaita. Jei valstybės konstitucija minėtais teisiniais įparei­gojimais draudžia privilegijuotą veiklą, vadinasi, ji yra teisinė ir atspindi visų visuomenės na­rių, turinčių kultūrinių interesų, teises. Valstybės konstitucija yra tas kūrinys, kuris padėtų kurti tolesnę pažangesnę vartojamąją vertę – pozityviąją teisę. Tačiau pozityvioji teisė dar negarantuoja tautos valios kūrinio – Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo. Vė­lesnėje teisėkūroje, neatsižvelgus arba nevisiškai suvokiant Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos įpareigojimus, gali būti išleidžiami nesuderinto teisinio turinio įstatymai, nepagrįsti pri­gimtinių žmogaus teisių prioritetu bei pareigų ir teisių vienove, todėl neatitinkantys pagrindi­nio valstybės įstatymo turinio. Civilizacijos bei kultūros pažanga reikalauja teisingumo, pa­grįsto interesų priešpriešos suderinimu, įgyvendintu vadovaujantis konstituciniais teisiniais principais. Kaip rašoma Konstitucinės teisės vadovėlyje, teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą išvengiant interesų priešpriešos. Nors tai daugiau teisėtumo, o ne teisingumo problema, ne teisės turinio, o jos formos sprendimo klausimas, tačiau kasdieniniame visuomenės narių gyvenime toks normų ir pagrindinio valstybės įstatymo neatitikimas pirmiausiai paliečia kasdieninius žmonių teisinius inte­resus, jų teises ir verčia į pozityvųjį įstatymą žiūrėti ne tik formos, bet ir teisinio turinio prasme.

 

Savęs  kontrolės klausimas.

Pasitikrinkyte ar gerai supratote perskaitytą tekstą. Vėliau jums bus pateikti savikontrolės klausimai. Tačiau dabar  pabandykyte atsakyti į klausimą kurį patys gal būt susiformulavote, o jei ne, nevarkite ir skaitykite toliau. 

 

Iškreipto humanizmo įtvirtinimas pozityviojoje teisėje – teisinės

kultūros sąstingio šaltinis

 

Lietuvos Respublikos Konstitucija, visos pozityviosios teisės pagrindas, buvo priimta 1992 m. tautos referendumu, o tai reiškia, jog šiame valstybės pagrindiniame akte įtvirtinti svarbiausi visuomenės siekiai, bylojantys ir apie teisinę visuomenės kul­tūrą, jos pažangą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, išreikšdama tautos valią, įtvirtino esmines demokratinėms santvarkoms būdingas žmogiškąsias vertybes. Tauta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtino tai, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad žmogaus laisvė neliečiama, kad žmogus, įgy­vendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, negali varžyti kitų žmonių teisių bei laisvių, kad neleidžiama varžyti jokio žmogaus teisių arba atvirkščiai, teikti jam privilegijų ir t. t. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta tautos referen­dumu kaip pagrindinis valstybės įstatymas, turime suvokti, jog negalime turėti alterna­tyvios teisėtos galimybės remtis jokiu kitu teisės turiniu kaip tik išplaukiančiu iš konsti­tucinės arba pilietinės teisės normų bei jos dvasios. Dėl to šiais visuomenės normų įpa­reigojimais būtina vadovautis ir tolesnėje mūsų teisėkūroje. Teisėkūra turi tapti tikra konstitucinių visuomenės narių teisių užtikrinimo priemone, todėl ši visuomenės institu­cija tik tada pateisins savo autentiškąją konstitucinę paskirtį, kai Seimo išleidžiami įsta­tymai atitiks prigimtines žmogaus teises ir kai šių teisės normų pagrindu teisės subjek­tai turės vienodą galimybę naudotis ir kurti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje regla­mentuotas pilietines teises. Tik dėl teisėtų (atitinkančių Lietuvos Respublikos Konstitu­ciją) įstatymų žmogaus teisės realiai tampa aukštesnės už valstybinės valdžios ar kitos kokios nors socialinės grupės interesus. Jei teisinę–demokratinę valstybę kuria visa tauta, tokioje pilietinėje santvarkoje kitaip ir būti negali. Valstybė ir jos institucijos yra sukurtos vi­sos visuomenės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio pagrindu: yra žmonėms tarnaujančios (paslaugaujančios) tarnybos, įpareigotos užtikrinti konstitucines žmogaus teises. Jei valstybės institucijos pilietinės, konstitucinės teisės pagrindu netarnauja žmonių teisėms, jos negali būti laikomos ir legitimiomis, nes neatspindi savo kūrėjų – žmonių teisinių interesų. Dėl to teisinėje santvarkoje valstybė turi tapti pilietinių žmogaus teisių apsaugos organiza­cija. Leisdama neteisinį įstatymą, nevisiškai atitinkantį konstitucines prigimtines žmogaus teises (kai jo turinyje teisės subjektų teisės nėra tolygios jų pareigoms), valstybė tampa savi­valiaujančia, neatitinkančia savo tikrosios paskirties organizacija. Įstatymų leidžiamoji val­džia, t. y. Seimas, išleisdamas neteisinį įstatymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos nuostatoms, nes tokia atstovaujamosios institucijos veikla netarnauja žmogaus tei­sėms, o atvirkščiai – jas varžo ir dirbtinai iškreipia. Dėl to vadovaujantis pilietine teise netu­rėtų būti privaloma vykdyti neteisinius įstatymus, nes juos įgyvendinant vienas pozityviosios teisės subjektas kultūriškai labiau iškeliamas už kitą. Kiekvienas nepagrįstas mechaniškas teisių atėmimas neatsižvelgus į teisės turinį arba jų suteikimas prieštarauja Lietuvos Respub­likos Konstitucijos nuostatoms ir dvasiai. Valdžia, pasitelkusi valstybės mechanizmą, vers­dama tokius įstatymus vykdyti ir jiems paklusti, paverčia valstybę į kaskart vis labiau saviva­liaujančią neteisinę politinę organizaciją. Pozityviosios teisės subjektai, turėdami vienodas konstitucines pareigas bei teises, neteisinio įstatymo pagrindu įgyja vienas kito atžvilgiu ne­motyvuotą, Konstitucijai, kaip pilietinei, teisei prieštaraujančią kultūrinę viršenybę. Tokia pri­vilegija nėra pagrįsta pareigų bei teisių vienodumu ir įgyjama vien tik nemotyvuotu iškreipto turinio pozityviosios teisės normos pagrindu. Leisdama nesuderinto turinio įstatymus mūsų rinkta valdžia gali tik labiau deklaruoti žmogaus teises, nei iš tikrųjų jomis rūpintis. Prof. A. Vaišvila rašo, jog teisinė valstybė – tai pastanga humanizuoti žmonių santykius teisės princi­pais. Mūsų valdžia, susižavėjusi Vakarų valstybių kultūriniu išsivystymu, vis dar žvalgosi į Vakarus, ieškodama „gatavų pažangių socialinio–teisinio gyvenimo receptų, galinčių garantuoti pilietines žmogaus teises. Tačiau nesiremiant mokslu ir pirmiausiai teisės mokslu, nesivadovaujant konstitucine pilietine teise, chaotiškai kaitaliojant įstatymus vargu ar įmanoma pasiekti socialinio gyvenimo kultūrinę pažangą. Nesugebant įžvelgti žmogaus pilietinių teisių šaltinio jo bandoma ieškoti agresyviųjų visuomenės narių socialinėse gru­pėse. Pasitelkus teisės normas jiems bandoma suteikti daugiau kultūrinių galimybių, nei jie tam turi konstitucinių pilietinių teisių. Stengiamasi kiek įmanoma apriboti teisėsaugos institu­cijų veiklos galimybes, kad tik nebūtų pažeistos žmogaus teisės. Tačiau mechaninis, teisės turinio visavertiškumo principu neparemtas kultūrinių galimybių „dalijimas“ tarp pozityviosios teisės subjektų pasitelkus valstybės mechanizmą veda prie dalies žmogaus teisių likvida­vimo (atėmimo). Agresyviesiems visuomenės nariams tai naudinga, nes juos sunkiau pa­traukti teisinėn atsakomybėn, o sąžiningiems piliečiams, jau praradusiems dalį savo pilieti­nės teisinės gerovės, atimama kita dalis agresyviųjų kultūrinių galimybių naudai. Prof. A. Vaišvila rašo, jog valdžios galių siaurinimo tendencija pasiekė tokį mastą, kad valdžia teisę gali tik deklaruoti, bet ne garantuoti. Ji virsta tik moraliniais pageidavimais. „Kiek procentų nusikaltimų neatskleista, tiek neteisė dominuoja“. Dėl to bandymas apibrėžti žmo­gaus teises ne per jų priešybę – pareigą reiškia iškreiptai matyti žmogaus teises, neatsižvel­gus į teisės turinį chaotiškai ir neapdairiai kėsintis į teisės tapatybę bei jos socialinio viešpa­tavimo perspektyvas. Tai reiškia, kad perdėtas, teisės turinio elementų pusiausvyros neati­tinkantis „humanizmas“ taip pat yra antihumaniška, antikonstitucinė oficialioji valstybinės valdžios veikla. Tačiau matyt galima teigti, jog kultūros pažanga socialinėje–teisinėje srityje priėmus demokratinę Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neabejotinai svari, nors vėles­niuose etapuose nepakankamai atsižvelgus į tautos arba Lietuvos Respublikos Konstitucijos norminius įpareigojimus, kultūros pažangą teisės srityje, gali būti stabdoma ir nevisapusiškai panaudojama siekiant jos kultūros pažangos. Gilinantis į teisinę kultūrą, kaip bendrosios kultūros dalį, dar reikėtų nemažai padirbėti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitu­cija išanalizuoti, kaip pozityviosios teisės norminiai aktai, atskiri jų straipsniai ir sąvokos ati­tinka mūsų valstybės pagrindinio įstatymo prasmę bei tautos siekius, įtvirtintus šiame pa­grindiniame norminiame akte. Atlikus šį darbą galima bus pateikti išvadas, kaip mūsų pozi­tyvioji teisė atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei koks yra santykis tarp bendrosios mūsų kultūros ir jos dalies – pozityviosios teisės. Tik analizuodami veikiančią pozityviąją teisę galime matyti, kaip ji atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir apsaugo žmogaus teises, o kartu ir matyti teisinės kultūros santykį su bendrąja visuomenės kultūra.

 

Dabar pabandykite atsakyti į klausimus:

 

1. Jeigu pozityvioji teisė yra visuomenės kūrybos rezultatas, nuo kurio priklauso žmonių kultūrinio bendravimo santykių pobūdis, turintis įtakos jų teisėms ir gerovei, tai ar teisinė pažanga gali būti atsiejama nuo bendrosios kultūros pažangos ir jos rezultatų?

2. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina pagrindines teisines žmogišką­sias vertybes, būdingas visoms demokratinėms pasaulio valstybėms, tai ar galėtumeme kal­bėti apie Lietuvos teisinės kultūros, kaip bendrosios kultūros dalies, pažangą?

3. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina teisinius pagrindinių žmogiškųjų vertybių pagrindus, tačiau tam, kad teisinė kultūra, kaip bendrosios kultūros dalis, klestėtų, būtina, jog pozityvieji įstatymai nenukryptų nuo jos turinio bei neprieštarautų šio pagrindinio įstatymo dvasiai. Priešingu atveju kultūros pažanga teisės srityje būtų daugiau deklaracinio pobūdžio, nes nepajėgtų užtikrinti visų konstitucinių žmogaus teisių.

Kaip manote ar mirties bausmės panaikinimas lietuvoje atspindi konstitucijos dvasią bei parodo kultūros progresą teisės srityje? Pakomentuokite sau kodėl taip manote.

4. Neteisinio įstatymo, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos prigimtinių teisių principui pagrindu, vieni reguliuojamų visuomeninių santykių pozityviosios teisės subjektai įgyja daugiau kultūrinių galimybių kitų pozityviosios teisės subjektų sąskaita. Bandymas pasitel­kus įstatymą suteikti kultūrinių galimybių asmenims, praradusiems teisę ar jos dalį į naudo­jimąsi jomis, nėra humaniška valstybinių institucijų veikla. Ji prieštarauja žmogaus prigim­čiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei skatina teisinės kultūros nuopuolį. Tokiu atveju reikėtų kalbėti ne apie teisinės kultūros pažangą, o apie jos nuopuolį.

Kaip manote, jei už nužudymą kito žmogaus asmuo pozityviosios teisės pagrindu įkalinamas  penkeriems metams, tai ar  šioje kultūros srityje vyksta progresas ar regresas?

         5. Ar yra kultūros progresas naujausi moksliniai atradimai įminant gamtos paslaptys ir sukuriant naujas technologijas, ar tai gali  paveikti ir socialinius teisinius procesus?

         6. Ar tobulinant valstybinį valdymą grindžiamą LR  Konstitucijos valstybės institucijų tarnavimu žmonėms pagrindu, galima laikyti kultūros progresu?  Ar tokią santvarką galėtume vadinti teisine valstybe?

 

 

Šaltiniai

 

1. Szyszkowska M. Europejska filozofia prawa. 2 wydanie. – Warszawa: C. H. Beck, 1995.

2. Vaišvila A. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1997. Nr. 7–8.

3. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.

4. Лившиц P. 3. Teopия npaвa. – Mосква, 1994.

5. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius, 2001.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1999.

7. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos aidas. 1995 m. spalio 5 d. Nr. 194.

 

 

 

                                                                                                                                                                                        TEISINĖS VALSTYBĖS KLAUSIMU

 

Ko gero jau buvote susidūręs su   diskusiojmis apie teisinę valstybę ir teko pastebėti kaip įvaitriai ji suvokiama. Šios dalies  tikslas padėti studentui  suprasti  moksdlinių  nesutarimų apibrėžiant  teisinę valstybę  ir jos valdymo santvarkos  šaltinius.

 

Painiavos dėl teisinės valstybės sampratos. Šiuo metu teisinės valstybės sąvoka tampa vis populiaresnė. Ji tampa ne tik mokslininkų diskusijos objektu, bet ir, kaip minėta, pagrindinių kai kurių valstybių įstatymų bei tolesnės pozityviosios teisės norma. Bet jau da­bar kai kuriems autoriams gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, Lietuva jau tapo teisine valstybe, o kiti tai neigs. Žinoma, kiekvienas tai teigiantis arba neigiantis turi savo argumentų. Tačiau, jei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis, tai tampa ir socialiniu Lietuvos visuomenės orientyru. Bet toks orientyras, vadovaujantis pagrin­dinio valstybės įstatymo dvasia, turėtų būti teisingai suprastas ne tik formos, bet ir turinio prasme. Kalbėdami apie teisinę valstybę kaip apie santvarkos orientyrą, mes palaipsniui imame suvokti, kad teisinė valstybė, jos valdymo aparatas ir tvarka turėtų būti socialiai vienodai naudinga kiekvienam jos nariui. Teisinės valstybės parlamentas turėtų tapti visuomenės ins­titucija, padedančia visiems valstybės piliečiams sureguliuoti socialinius santykius įstatymo pagrindu. Bet tokius visuomeninius santykius būtų galima pasiekti tik išleidus kompromisi­nius (teisinius) įstatymus ir užtikrinus griežtą jų įgyvendinimą. Tačiau tokioms mintims ir idė­jai, matyt, didžiausią painiavą kelia skirtingai suprantamas įstatymų turinys, kai vieni visuo­menės nariai arba institucijos teisiniais įstatymais laiko visus parlamento išleistus įstatymus ir dėl to pačią valstybę teisinę, o kiti teisiniais įstatymais laiko tik tuos, kurių turinys išlieka kompromisinis (pareigų bei teisių vienovės pagrindu) ir dėl to, pavyzdžiui, Lietuvos valstybę laiko ne teisinę santvarką įtvirtinusia, o tik ją kuriančia valstybe. Palaikant antrąją mokslinio ginčo pusę galima būtų teigti, kad jau dabar visos pozityviosios teisės nustatytos pareigos ir teisės turėtų būti kompromisinės (teisinės), nes visuomenės nariai, rinkdami atstovaujamąją valdžią, susitaiko su tuo, kad jos išleisti įstatymai vieniems galbūt suteiks daugiau teisių su­varžydami kitų narių atitinkamas teises, todėl išlieka visuomenės priešiškumo nesukeliantis kompromisas (sutikimas). Dėl to negali būti ir neteisinių įstatymų, nes visi jie pereina nuo tautos ir jos narių pasiekto kompromiso, o kartu negali būti ir neteisinės valstybės. Fried­richas A. Von Hayekas sako, kad painiavą kelia ne tik įsitikinimas, jog visa, kas gali būti sprendžiama įstatymų leidėjo, priklauso teisingumo sričiai, bet ir įsitikinimas, jog būtent įstatymų leidėjo (atstovo, galinčio savaip suprasti teisingumą) valia nustato, kas yra teisinga. Toliau Friedrichas A. Von. Hayekas rašo, jog teiginys, kad įstatymų leidėjas nu­stato teisę, gali reikšti tik tai, kad jis instruktuoja teisėsaugos agentūrą apie procedūrą, ku­rios jai privalu laikytis sprendžiant teisės dalykus. Autorius taip pat teigia, kad tai nebūtinai reiškia, jog įstatymų leidėjas nustato teisės turinį arba net kad jis žino tą turinį. Anot Von Hayeko, įstatymų leidėjas gali instruktuoti teismus laikytis bendrosios teisės reika­lavimų, pats menkai išmanydamas tos teisės turinį. Jis gali juos instruktuoti, kad savo sank­cionuota jėga jie palaikytų paprotinę, vietos, sąžiningumo arba teisingumo teisę – visais šiais atvejais taip palaikomas teisės turinys akivaizdžiai nėra sukurtas įstatymų leidėjo. Von Hayekas teigia, kad būtent įstatymų leidėjas pats menkai gali suvokti įstatymo turinį, jo teisinę esmę bei reguliuojamus teisinius santykius. Dėl to įstatymų leidžiamoji institucija, ne­siremianti teisės mokslo laimėjimais arba sukurtos specialiosios institucijos argumentais dėl išleidžiamų įstatymų turinio, negali garantuoti ir teisės normų teisinio kompromisinio turinio. Vienu iš teisinės valstybės požymių – įstatymų teisėtumu rūpinasi nemažai valstybės institu­cijų, kurių pagrindinė – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o jų teisingumu (žmo­nišku kompromisiniu turiniu) nesirūpina jokia valstybės institucija. Dėl to kalbant apie teisinę valstybę ir jos požymius iškyla dvi painiavos: kuri valstybė yra teisinė – ar ta, kurioje užtikri­namas įstatymų teisėtumas, ar ta, kurios pozityviąją teisę sudaro kompromisiniai teisiniai įstatymai. Hansas Kelsenas teigia, kad jei valstybė yra suvokiama kaip teisinė tvarka (aut. – sureguliuota pozityviosios teisės), tai bet kuri valstybė yra teisinė, o pats terminas tampa pleonazmu. Bet kokios santvarkos valstybėje, taip pat ir totalitarinėje, veikia po­zityvioji jos teisė, reglamentuojanti tam tikrą tvarką, reguliuojanti visuomeninius santykius, mažinanti socialinę priešpriešą. Net teises studijas baigusiems profesionalams teisininkams teisinė valstybė gali būti labiau suprantama kaip socialinė tvarka, kurioje visos teisėsaugos institucijos nepriekaištingai dirba ir užtikrina įstatymų bei kitų norminių aktų įgyvendinimą. Tačiau pats terminas „teisinė valstybė“ turėtų reikšti kažką ypatinga, dar iki galo neišnagri­nėta. Pasak Hanso Kelseno, iš tikrųjų teisinės valstybės terminas vartojamas žymėti ypatin­gos rūšies valstybei arba valdžiai, būtent tokiai, kuri atitinka demokratijos ir teisinio saugumo reikalavimus. Dėl to teisinės valstybės sąvoka turėtų reikšti kažką daugiau nei apie valstybę samprotauja, pavyzdžiui, O. Gray. Jo teigimu, valstybės teisė yra ne idealas, o tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, ji yra ne tai, kas turėtų būti, o tai, kas yra. Todėl ne­paisant to, kad jau parašyti mokslininkų, tokių kaip prof. R. Z. Livšico, arba prof. A. Vaišvilos, nagrinėjančio teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, darbai, dėl skirtingai suprantamų tei­sinės valstybės sąvokų išlieka atviras nevienodai traktuojamas klausimas, kas yra ypatingos rūšies santvarka, pretenduojanti vadintis teisine valstybe.

Teisinės valstybės sampratos apžvalga bei jos objektyvizavimasis. Lietuvos Res­publikos Konstitucijos preambulėje įtvirtinta nuostata, kad lietuvių tauta siekia sukurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Tačiau Lietuva nėra išskirtinė valstybė, siekianti sukurti teisinę santvarką. Teisinės valstybės sukūrimas arba tokios trakta­vimas atsispindi ir daugelio pasaulio valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, pabrėžia, kad jau du šimtus metų Vakaruose teisinės valstybės idėja yra viena iš labiausiai paplitusių teisinės minties temų ir valstybinės raidos praktinių idealų. Profesorius, cituodamas vokiečių teisininką Herbertą Kriugerį, rašo, jog „šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti „teisine valstybe“. Profesorius, nagrinėdamas teisinės valstybės sąvoką, cituoja ir kai kurias XIX–XX a. mąstytojų mintis apie teisinės valstybės sampratą. Anot kai kurių iš jų, teisinė valstybė – tai organizacija, kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios lei­džiamais įstatymais, teisėtai suvaržančiais ne tik atskirus asmenis, bet ir savo pačios veiklą. Šiai teisinės valstybės sampratai iš esmės pritaria tokie mąstytojai kaip L. Steinas, R. von Gneistas, O. Mayeris, O. Bähras, K. Herbertas, J. Jellinekas, R. von Iheringas, P. Labandas, A. Esmeinas ir daugelis kitų. G. Rossas teisinėje valstybėje matė santykius, kai valstybė, „santykiaudama su savo piliečiais, pati nustato savo elgesio ribas ir taip suteikia bendrojo ir privataus intereso santykiams teisės formą“. U. Scheuneris buvo tos nuomonės, kad „Teisinė valstybė įkūnija savyje piliečio asmeninių ir politinių laisvių gintį, taip pat val­džios viešųjų veiksmų sutramdymą ir susaistymą“. O R. von Jheringas laikėsi nuomonės, jog teisinėje valstybėje „valdžia laikosi savo pačios išleistų įstatymų, todėl ten vieton saviva­lės ateina įstatymų lygybė, saugumas ir veiksmų nuspėjamumas“. Jis pabrėžė, kad tik ten, „kur valstybės valdžia laikosi savo pačios nustatytos tvarkos, visuomenė galiausiai laimi tik­rąjį saugumą, tik ten, kur viešpatauja teisė, tarpsta tautos gerovė, klesti prekyba ir amatai, tik ten visa jėga išsiskleidžia tautos dvasios ir doros galios“. R. von Mohlis teisinę valstybę su­prato kaip konstitucinio tipo valstybę, kurios veikla individo atžvilgiu ribojama įstatymais. Doc. E. Kūris teigia, kad teisinėje valstybėje viešpatauja teisė, kad joje valdo „ne žmonės, bet teisė“. Pasak prof. A. Vaišvilos, teisinė valstybė – tai teisės viešpata­vimo organizacija. Atrodytų, kad ir doc. E. Kūris, ir prof. A. Vaišvila, kalbėdami apie teisinę valstybę, ją vienodai ir traktuoja teigdami, kad tai teisės viešpatavimo organizacija, tačiau šie mokslininkai skirtingai interpretuoja jos turinį. Be to, prof. A. Vaišvila teisinę vals­tybę supranta ne kaip momentinį kūrinį, o kaip tam tikrą procesą. Jis pabrėžia, kad „Teisinė valstybė nėra kažkokia momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai – civilizacijos ir de­mokratizacijos procesų padiktuota būtinybė. Tačiau bene visi – ir mokslininkai, ir teisininkai praktikai, ir valstybių parlamentai – teisinėje valstybėje mato kažką naujo, pozity­vaus, ypatingo, dėl to ir skatinančio socialinį siekį. Todėl, matyt, neatsitiktinai teisinės valsty­bės idėja įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir daugelio kitų valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Ispanijos Konstitucijos, priimtos 1978 m., 1 straipsnis skelbia, kad Ispanija yra teisinė demokratinė socialinė valstybė, kurios aukščiausios vertybės yra tei­sėtvarka, teisingumas, lygybė ir politinis pliuralizmas [8, p. 371]. Lenkijos Konstitucijos 2 straipsnyje skelbiama, jog Lenkijos Žespolita yra demokratinė, teisinė valstybė siekianti tei­singumo. Kai kurių kitų valstybių konstitucijose nors sąvoka „Teisinė valstybė“ tie­siogiai ir neįtvirtinta, tačiau kiti konstitucijų teiginiai rodo, jog siekiama būtent teisinės valsty­bės modelio. Štai Portugalijos Konstitucijos, priimtos 1976 m. 1 straipsnis skelbia, jog Por­tugalija yra suvereni respublika, grindžiama žmogaus asmenybės gerbimu ir liaudies valia, turinti tikslą sukurti laisvą, teisingą ir solidarią visuomenę [8, p. 521]. Graikijos Konstitucijos, priimtos 1975 m., 1 straipsnis skelbia, kad visa jos valdžia pereina iš liaudies, egzistuoja liaudžiai ir nacijai ir vykdoma remiantis Konstitucija. Ši valstybės pagrindinio įsta­tymo nuostata turėtų reikšti, jog jos santvarkos valdžia neatspindi kokios nors socialinės grupės arba savo pačios interesų, o pareidama iš tautos (nacijos) tarnauja visai visuomenei. Tik visai visuomenei tarnaujanti valstybė ir jos pozityvioji teisė pajėgi realiai atspindėti savo piliečių interesus, tapti socialiai kompromisine. Panaši frazė įtvirtinta ir Austrijos Respublikos Konstitucijoje. Jos 1 straipsnyje pabrėžiama, kad Austrija yra demokratinė respublika. Jos teisė pereina iš liaudies. Taigi teisinės valstybės idėja tapatinama su teisingumu socialiniuose santykiuose, daugeliu atveju laipsniškai objektyvizuojasi tapdama valstybių pozityviosios teisės pagrindu įtvirtinant tai pagrindiniuose valstybių įstatymuose.

Teisingumo ir teisėtumo teisinėje valstybėje santykis. Tačiau ar dėl to, kad valsty­bių pagrindiniuose įstatymuose įtvirtinama teisinės valstybės idėja, valstybė iš tikrųjų tampa teisinė, mes turime išanalizuoti, taip pat suvokti teisinės valstybės sąvoką, jos požymius bei pagrindą ir atsakyti į klausimą, kada valstybę ir jos pozityviąją teisę galima traktuoti kaip tei­sinę. Šiuo metu Lietuvoje tiek daug kalbama apie teisinę valstybę ir jos teisę, kad šią sąvoką vartoti įprantame mechaniškai ir bet kurį pozityvųjį įstatymą (lot. positus – nustatytas ), išleistą įstatymų leidžiamosios valdžios, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažintą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paprastai laikome teisėtu ir dėl to teisiniu. Vadinasi, jei visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo išleisti norminiai aktai, Lietu­vos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra teisėti ir galintys vadintis teisiniais, tai valstybė taip pat turėtų vadintis tei­sine. Tačiau kasdieniniame gyvenime mūsų visuomenės nariai kartais gali susidurti su to­kiais teisiniais tarpusavio prieštaravimais, jog ne visi valstybės piliečiai paklūsta išleistiems įstatymams ir jų nevykdo, kartu pažeisdami kitų visuomenės narių interesus. Todėl atliekant valstybinį valdymą ir siekiant įgyvendinti teisės normoje išreikštą įstatymų leidėjo valią yra sukurtos valstybės institucijos, besirūpinančios įstatymų ir kitų norminių aktų įgyvendinimu. Tokios visuomenės institucijos pirmiausia yra teismai, prokuratūra, policija, taip pat ir teismo antstoliai, advokatūra, notariatas, įvairios inspekcijos, kontrolės tarnybos ir kt. Ir jei šios vi­suomenės institucijos sugebėtų veiksmingai dirbti, neleistų pažeisti įstatymų ir kitų norminių aktų, valstybėje įsivyrautų socialinė tvarka, stabilumas ir teisėtumas. Dėl to tokią valstybę ir jos santvarką mes taip pat galėtume vadinti teisine. Tačiau vadovaudamiesi minima argu­mentacija netgi subyrėjusią totalitarinę Sovietų Sąjungą taip pat galėtume vadinti teisine valstybe. Šios valstybės Konstitucijos 1 straipsnis taip pat skelbė, kad TSRS yra socialistinė visaliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, visų šalies nacijų ir tautybių darbo žmonių valią bei interesus. Šis pagrindinis, daugiau kaip prieš dešimt­metį egzistavusios valstybės įstatymas pabrėžia, jog TSRS yra visų joje gyvenančių žmonių valią ir interesus išreiškianti valstybė. 4 jos straipsnyje nurodoma, kad visos valstybės insti­tucijos veikia teisėtumo pagrindu, užtikrindamos teisėtvarką, visuomenės interesus, piliečių teises ir laisves. Dėl to tokią konstituciją ir ją priėmusią valstybę taip pat galėtume laikyti teisine. Vadovaujantis šios Konstitucijos nustatyta valstybės institucijų kompetencija buvo leidžiami įstatymai, kurių turinys nustatydavo pozityviosios teisės subjektams pareigas bei teises. Ir, jei įstatymas numato, jog už tam tikrą veiką (pvz., už pasakytus prieš valdžią ne­priimtinus žodžius, t. y. antitarybinę propagandą ir agitaciją) turi būti atimama laisvė, tre­miama, tai remiantis bet kuriai teisinei valstybei būtinu teisėtumo principu tokia pozityviosios teisės norma padedant valstybės teisėsaugos institucijoms turi būti įgyvendinta. Teisėtumo įgyvendinimas reiškia ir tam tikrą visuomeninės tvarkos nusistovėjimą, rodantį įstatymo tei­sėtvarkoje ir valstybės valdyme apskritai galią. Dėl to būtų galima teigti, kad bet kuri SSRS veikla, taip pat ir varžanti žmogaus laisves, buvo vykdoma vadovaujantis įstatymu, pade­dančiu įgyvendinti tam tikrą stabilumą ir socialinę tvarką. Peršasi išvada, kad SSRS taip pat buvo teisinė valstybė. Tačiau žinant, kiek ši valstybė, jos jurisprudencija padarė žalos Lietu­vos žmonėms ir Lietuvos valstybei, bei vadovaujantis sveika logika galima teigti, kad tai tik teisinės valstybės maskuotė, jos iliuzija (iškreipta forma). Dėl to nepriekaištingas teisėtumo įgyvendinimas valstybėje dar nėra svarbus pagrindas teisingumui pasiekti ir valstybę laikyti teisine. Vadinasi, teisinė valstybė turi turėti kitų požymių, leidžiančių ją vadinti teisine.

Teisinės valstybės požymiai. Aptardami teisinės valstybės požymius, pabandykime panagrinėti jau minėtų mokslininkų argumentus. Doc. E. Kūris, kalbėdamas apie teisinę valstybę, išskiria vienuolika teisinės valstybės požymių: pirmąjį požymį autorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, nurodo kaip teisės normų bendrą po­būdį, t. y. kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose ak­tuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Toliau autorius, taip pat remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, pabrėžia, kad esant bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencijai taikomos specialios normos. Ši traktuotė iš esmės atitinka ir iki šiol teisės teorijos mokslo reglamentuotus teisės normų taikymo principus. Ir nors tai at­rodytų logiška, bet, mūsų manymu, specialiųjų normų dominavimas, palyginti su bendro­siomis normomis, tam tikrais atvejais galėtų pažeisti žmogaus teises, jei jos būtų sukurtos neatsižvelgiant į bendrųjų reikalavimus. Mūsų nuomone, specialiosios normos turėtų būti suprantamos tik kaip patikslintos bendrosios ir, esant šių normų konkurencijai, jos neturėtų prieštarauti bendrosioms.

Kitas doc. E. Kūrio pateikiamas teisinės valstybės požymis – įstatymo viršenybės prin­cipas. Kitaip tariant, tai teisėtumo principas. Čia, matyt, turima galvoje ne apskri­tai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė, kad jie „neištirptų“ įstatymus papildančiuose ži­nybiniuose aktuose. Išskirdamas šį teisinės valstybės požymį, autorius labai nuovokiai įžiūri neteisėtą galimybę pozityvųjį įstatymą „aplipdyti“ įvairiais poįstatyminiais aktais neišvengiant neteisėtos galimybės iškreipti paties įstatymo tūrinį. Tačiau papildant autoriaus mintį galima būtų klausti: o jei pats įstatymas nėra teisinis, jei jis pareigų bei teisių tapatumo pagrindu yra disbalansinio turinio?

Sekantis docento nurodomas teisinės valstybės požymis yra teisės normų prieinamumas, galėjimas jas išmanyti ir išankstinis normų pobūdis. Tai reiškia, kad iš asmens negalima reikalauti elgesio, kuris nereglamentuotas normos pavidalu – dėl to jis negali būti susipažinęs su būsimais reikalavimais. Tokios neteisėtos veikos pavyzdį mes galėtume pa­teikti iš totalitarinės Sovietų Sąjungos, kai buvo tremiami žmonės vien dėl to, kad jie pri­klausė pasiturinčių asmenų socialiniai grupei (klasei).

Kiti autoriaus nurodomi teisinės valstybės požymiai, tokie kaip teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas, normų „adresatų“ pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, nega­limumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, tinkamas teisinis procesas, teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas, teisėti lūkesčiai, mūsų manymu, yra bendro teisinio pobūdžio, būtino bet kuriai demokratiniai santvarkai, tačiau nėra išskirtiniai, būdingi vien tik teisinei valstybei. Tačiau kiti du autoriaus cituojami Konstitucinio Teismo sprendimo pagrindu suformuluoti teisinės valstybės požymiai, tokie kaip prigimtinis teisin­gumas ir proporcingumas  gali būti teisinių apmąstymų ir mokslinių ginčų pagrindas. Anksčiau minėti teisinės valstybės požymiai yra daugiau formos pavidalo, o šie požymiai suponuoja ir patį teisės turinį, rodantį, kad būtent įstatymo struktūra lemia prigimti­nio teisingumo įgyvendinimą, kad teisinės valstybės požymiai – tai pirmiausia turiningieji po­žymiai. Būtent turininguosius kaip svarbiausius teisinės valstybės požymius nurodo prof. A. Vaišvila. Tautos suverenitetas, pasako jo,  yra valstybinės valdžios legitimizacijos ir demok­ratinio teisėkūros būdo, valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas, konstitucinių žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas. Tai turėtų reikšti, kad teisinėje valstybėje valdžia išlieka legitimi tiek, kiek ji įgyvendina tautos suverenitetą, tautos siekius realizuodama per Parlamentą, kuris vadovaujasi valstybės Konstitucija, leidžiamais įstaty­mais. Kalbėdamas apie kitą teisinės valstybės požymį, prof. A. Vaišvila teigia, kad visa tei­sinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisę kildina iš visuome­nės, teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išraiškos forma. Šis profesoriaus pabrėžiamas teisinės valstybės požymis rodo, kad teisinėje valstybėje turi būti siekiama prigimtinio (konstitucinio) teisingumo, todėl reguliuojant visuo­meninius santykius įstatymo įgyvendinimas taip pat ne visada galėtų būti tapatinamas su teisės įgyvendinimu. Autorius parodo, kad pats įstatymas, jo įgyvendinimas ne visada išlieka teisės viešpatavimo garantija, o yra tik teisės išraiškos forma. Ir dar vienas prof. A. Vaišvilos teisinei valstybei pateikiamų būdingų požymių yra teisės viršenybė arba valstybinės valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise (prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai. Šis teisinės valstybės požymis yra labai svarbus įgyvendinant žmogaus teises, nes tokie įstaty­mai tampa vienodai naudingi visiems valstybėje gyvenantiems žmonėms, vienodai atspindi visų kultūrinių mainų subjektų interesus. Ir tai suprantama, nes jei įstatymai tapo kompromi­siniai (teisiniai), piliečių teisės ir laisvės tokių įstatymų dėka bus apgintos, tačiau jei įstatymai netaps kompromisiniai (teisiniai) ir išreikš tik kurio nors vieno subjekto arba jų grupės intere­sus, šios žmogiškosios vertybės pozityviosios teisės nebus garantuotos. Taigi netgi griežtas teisėtumas, reiškiantis teisės normų įgyvendinimą, ne visada išlieka žmogaus teisių apgi­nimo, o kartais ir jų pažeidimo galimybe. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie formalius teisi­nės valstybės požymius, nurodo ir valdžių padalijimo būtinybę, kad valdžios vienose ran­kose nesutelktų kuri nors valstybės institucija arba socialinė grupė. Kalbant apie teisinės valstybės požymius, jos valdžių padalijimo principus, galima būtų papildyti gerb. profesoriaus jau išsakytą teiginį dėl valdžių padalijimo principo būtinybės cituojant doc. J. Žilį, jog kiekviena valdžia turi tiek galių, kiek jų valdžioms suteikia steigiamoji valdžia – Tauta. Be abejo, kad tik tauta, o ne joks kitas subjektas arba jų grupė gali nustatyti, ko­kios socialinės, visiems priimtinos normos turi galioti jos kuriamoje teisinėje valstybėje. S. Stačiokas, cituodamas Tomą Peiną, sako, kad „Konstitucija yra ne valdžios, o Tautos aktas“. E. Vaitekienė, kalbėdama apie valstybės socialinę paskirtį, jos požymius ir nag­rinėdama XX a. atsiradusias teorijas apie valstybės tikslą, daro išvadą, kad toks valstybės tikslas yra nepažeidžiant įstatymų sukurti socialinę gerovę visiems valstybės piliečiams. Be kitų XX a. teorijų, autorė mini ir teisinės valstybės teoriją. Remiantis minėtų auto­rių mintimis galima teigti, kad idėja sukurti teisinę valstybę yra socialinis visuomenės tikslas, tačiau skiriasi siekiamos sukurti teisinės valstybės sąvokos ir jos požymių interpretacija.

Akivaizdu, kad kalbėdami apie teisinę valstybę, jos požymius mes turime interpretuoti ir pačios teisės sampratą tam, kad galėtume iš tikrųjų atskirti teisinę valstybę nuo tokio trak­tavimo. Atrodytų nesunku pasiekti, kad valstybė taptų teisinė. Tam būtina teisinė pozityvioji teisė, susidedanti iš teisinių įstatymų, ir griežtas jų įgyvendinimas. Todėl teisinei valstybei pirmiausia būtini teisiniai įstatymai. Teisinio įstatymo sąvoką pateikia prof. A. Vaišvila tei­gdamas, kad „Teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą“. Akivaizdu, kad tokių interesų kompromisas gali būti pasi­ekiamas tik tada, kai įstatymų turinio reguliuojamuose santykiuose jų subjektai turės vieno­das teises ir pareigas. Kalbant apie teisinę valstybę ir visuomenės siekį ją sukurti pažymė­tina, kad mokslinė teisinio įstatymo idėja, kuri turėtų viešpatauti teisinėje valstybėje, tampa vis viešesnė ir ja jau bandoma remtis praktikoje ginant subjektines teises. Taip Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą kaip suinteresuotas asmuo, kurio atstovas, kalbėdamas apie teisinius santykius, teigia, kad bū­tina vadovautis teisių ir pareigų vienovės principu, nes teisių įgijimas neatsiejamas nuo pa­reigų įgijimo. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pabrėžia ir „uni­versalų“ teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Nutarime teigiama, kad visos valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Taigi teisinės valstybės idėja iš mokslinės plotmės kaip teisinis procesas kaskart vis labiau skverbiasi ir į praktinius socialinius santy­kius bei tampa viešesnė ir oficialesnė. Vadinasi, mūsų valstybė laipsniškai tam tikru procesi­niu būdu kryptingai tampa vis labiau teisinė.

 

 

Pagalvokite ir atsakykite:

 

1. Kodėl teisinės valstybės sukūrimo idėjos turinys, nors ir ne visada vienodai suvokiamas, tačiau išlieka socialiniu orientyru, kurio siekia daugelis pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuva, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtindamos tai savo konstitucijose (pagrindiniuose įstatymuose).

2. Ar valstybės reglamentuotų teisių ir laisvių piliečiams apsauga ir jų užtikrinimas pozity­viosios teisės pagrindu jau yra pakankamas teisinis argumentas tai asocijuoti išimtinai su teisinės valstybės koncepcija (samprata)? Ar tokius arba panašius santykius nepajėgtų  užtikrinti ir totalitarinė santvarka bei jos valdančiajai viršūnei „lojali“ veikianti teisė?

3. Teisinės valstybės sąvoka rodo, kad tai ypatingos rūšies valstybinė santvarka, ku­rios pozityvioji teisė susideda iš teisinių kompromisinių įstatymų. Ar tai turėtų būti šių n.a. turinio  balansas pareigų ir teisių reguliuojamuose santykiuose vienovės bei jų įgyvendinimo užtikrini­mo pagrindu?

4. Kaip manote kodėl teisinę valstybę kuriančioje Lietuvoje mokslinė teisinių įstatymų, pareigų ir teisių vienovės pagrindų idėja pamažu objektyvizuojasi į pozityviąją teisę ir jau tampa oficialiųjų institucijų, tokių kaip Konstitucinis Teismas, nagrinėjantis konkrečius teisinius santykius, proceso dalyku? Ar tai utopinė įdėja?

5.   Kaip Jūs dar įsivaizduotumėte teisinę valstybę:

5.1 Ar tai santvarka, kurioje piliečiai gali veikti ką nori siekdami užtikrinti savo interesus?

5.2 Ar tai santvarka kurioje valstybinis valdymas grindžiamas piliečių rinktos valdžios ir suteikusių tuo jai savo įgaliojimus veikti savo nuožiūra pvz. Ignalinos atominės elektrinės uždarimo klausimu?

5.3  Ar tai dar kitokio teisinio pobūdžio santvarka?

 

 

 

 

šaltiniai

 

    1.  Friedrich A. Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. II socialinio teisingumo miražas. Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis. – Vilnius, 1998.

    2.  Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius, 2002.

    3.  Hart H. L. A. Teisės samprata. – Vilnius, 1997.

    4.  Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

    5.  Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius, 2000.

    6.  Autorių kolektyvas. Lietuvos Konstitucinė Teisė. – Vilnius, 2002.

    7.  Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos aidas. 1999 10 05. Nr. 194.

    8.  Окуньков Л. А., Крылов Б. С., Буломников М. Я. Конституции государств Европейского Союза. – Москва, 1999.

    9.  Balicki R., Braciak J., Preisner A. Prawo Konstytucyjne. – Wroclaw, 1999.

 10.  Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija. – Vilnius, 1983.

 11.  Žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.

 12.  Venn Dicey A. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius, 1998.

 13.  Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.

 14.  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 34/2000-28/01 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 93–4000.

 15.  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 41/2000 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 113–5057.

 

 

 

POLICIJOS PREVENCINĖ VEIKLA  – LR KONSTITUCIJOS REGLAMENTUOTA VALDŽIOS ĮSTAIGŲ TARNAVIMO ŽMOGUI  REALIJA ATLIEKANT VALSTYBINĮ   VALDYMĄ

 

Skaitant šį skyrių studentas turi susipažinti su požiūriais dėl policijos vaidmens  visuomenėje. Ypač svarbu suprasti, kodėl yra klaidingas gan paplytęs požiūris, kad pagrindinė policijos užduotis yra  išaiškinti nusikaltimus, o nesirūpinti jų prevencija.

 

Mokslininkų darbuose jau buvo nagrinėjama teisinės paslaugos samprata, jos esmė bei pagrindai. Tiriant teisinės paslaugos turinį buvo prieita prie išvados, jog sub­jektų kultūrinėje veikloje būtent ji garantuoja lygius kultūrinius mainus. Buvo akcentuojama, jog teisinė paslauga, atsirandanti teisinio įstatymo pagrindu, yra vertybė, kurios dėka tarp žmonių gali būti pasiekiamas visiškas kompromisas ir savitarpio pagarba. Jos pa­grindu visuomenėje atsiranda kompromisiniai, žmogiški kultūriniai mainai ir tai galima būtų traktuoti kaip kultūrinio progreso elementą.

Dabar remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu ir teisinės paslaugos turiniu pabandykime pažvelgti į vieną iš policijos funkcijų – teisės pažeidimų prevencinę veiklą ir ją susieti su žmogaus teisėmis. Pasamprotaukime ar ištikrųjų prevencinė policijos veikla labiau nei kitos iš pirmo žvilgsnio svarbios jos funkcijos labiau galėtų garantuoti žmo­gaus saugumo poreikius ir taip užtikrinti jo konstitucines teises bei laisves. Panagrinėkime, kokia yra teisės pažeidimų prevencijos reikšmė visuomenės ir policijos santy­kiuose siekiant teisinių paslaugų. Iškelkime sau klausimą, kad jeigu policija, kaip valdžios institucija, netarnautų žmonių teisėms, svarbiausiems jų poreikiams, ar ji galėtų būti ir legitimi. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, pažvelkime į šio pagrindinio įstatymo  įpareigojimą valdžios įstaigoms tarnauti žmonėms ir prevencinės policijos veiklos įgivendinant konstitucines žmogaus saugumo teises.

Siekiant teisinės paslaugos, kai teisės subjektų pareigos kultūriniuose mainuose tampa adekvačios jų teisėms, ir rūpinantis teisėtvarka, teisės pažeidėjų išaiškinimas neturėtų likti prioritetinė visuomenės institucijos – policijos veiklos kryptis. Kiekvienas visuomenės pi­lietis bendraudamas su kitais jos nariais siekia jaustis saugus, kad nekiltų grėsmė jo teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl to kuriant demokratinę teisinę valstybę, kurios Konstitucijos 5 straipsnis valdžios įstaigų veiklą legalizuoja tik per tarnavimą arba paslaugavimą žmonėms, leidžiant policijos veiklą reglamentuojančius norminius aktus pirmiausiai tuo ir turėtų būti remiamasi. Visuomenė ir pati policija, kaip tarnaujanti žmonių teisėms institucija, privalo su­prasti, kad nepaprastai svarbaus kiekvienam žmogui saugumo jausmo stoka taip pat yra prievartinis žmogaus teisių netekimas. Dėl to garantuojant šią žmonių teisę prioritetinė poli­cijos veiklos kryptis turi būti ne vien jau įvykdytų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų išaiški­nimas, o reali apsauga nuo tokių veikų grėsmės.

Mokslininkai teigia, kad poreikis būti saugiam yra reikšmingas socialinės šiuolaikinio žmogaus būsenos elementas. Policija siekdama teikti teisinę paslaugą visuome­nei privalo tenkinti šį svarbiausią žmogaus poreikį. Juk didžiausia visuomenės narių dalis nėra teisės pažeidėjai ir tikisi, kad valstybė apgins Lietuvos Respublikos Konstitucijos sau­gomą jų laisvę, gyvybę, kūno neliečiamybę, nuosavybę, realiai užtikrins asmeninį saugumą. Kaip teigia R. Wolfas–Riudigeris, policija, kaip teisėtvarką užtikrinanti institucija, turi garan­tuoti tokį saugumą ir apginti piliečius nuo gresiančių pavojų, nes apgynimas ir apsaugojimas nuo pavojų yra svarbiau negu jau padarytų nusikaltimų tyrimas.

Šiuo metu daugelis gyventojų jaučiasi nesaugūs. Tai patvirtina atliekamų apklausų re­zultatai. Kaip teigia R. Shulte, saugumo jausmo netekimas siejamas su tokiais nusikaltimais, kurie tiesiogiai palietė gyventojus: įsilaužimai į butus, automobilių vagystės, plėšimai, smul­kios vagystės ir pan. Policija siekdama vykdyti teisinę pareigą taip pat privalo tu­rėti omenyje dar vieną svarbią žmogaus teisėms aplinkybę, kad ta dalis visuomenės narių, kurie tapo nusikaltėliais arba kitokiais teisės pažeidėjais, ir policija anksčiau ar vėliau juos iš­aiškins, taip pat turėjo teisę į savo nevaržomas teises ir laisves, kurių netenka galbūt dėl ne­tinkamo valdžios, taip pat ir policijos tarnavimo visuomenei. Jeigu valdžios institucijos, taip pat ir policija, būtų laiku ėmęsi atitinkamų priemonių šalinti nusikalstamumo veiksnius, di­delė dalis potencialių pažeidėjų netektų pagrindo ir galimybių nusikalsti arba kitaip pažeisti įstatymus. Dėl to liktų apsaugotos ne tik visuomenės narių, tiesiogiai nukenčiančių nuo nu­sikaltėlių bei kitų teisės pažeidėjų, bet ir nusikaltusiųjų teisės. Policija tarnaudama žmonių teisėms padėtų jiems vykdyti savo pareigas visuomenei, gerbti kiekvieno jos nario interesus. Potencialūs teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo laisvės netekimo ir kartu nebūtų izoliuoti nuo visuomenėje vykstančių teisėtų ekvivalentinių kultūrinių mainų proceso. Kriminologijos mokslas įrodinėja, jog nusikaltėliais ne gimstama, o tampama, atsiradus tam tikriems nusi­kaltimus skatinantiems veiksniams. Kuo daugiau tokių veiksnių, tuo daugiau bus ir nusikal­tėlių.

Be abejo, šių veiksnių yra labai daug ir įvairių, ir policija viena nėra pajėgi juos lokali­zuoti, tačiau reikia manyti, kad išleidus atitinkamus norminius aktus ir policijai pakeitus savo darbo vertinimo kriterijus, pagrindinį dėmesį skiriant jų prevencijai, didelė jų dalis nebūtų padaryta. Juk remiantis užsienio mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad esant tam tikriems nusikaltimus skatinantiems veiksniams nusikalstų beveik kiekvienas žmogus. Kaip pabrėžia prof. Y. Gilinskiy, maždaug 100 proc. visų suaugusių gyventojų yra potencia­lūs nusikaltėliai, dėl to ir reikalinga teisės pažeidimų prevencija šalinant nusikalstamumo veiksnius. 

Tačiau tradiciškai Lietuvos ir daugelio kitų valstybių policija linkusi daugiausia dėmesio skirti kriminaliniams nusikaltimams tirti. K. Strakgraffas teigia, kad Vokietijos policijos darbo pagrindas – kriminaliniai tyrimai, teisėtvarkos saugojimas bei nusikaltimų prevencija. Į pirmą vietą čia iškeliamas kriminalinių nusikaltimų tyrimas, o apie prevenciją kalbama tik kaip apie nelabai svarbų socialinį reiškinį. Demokratinėse valstybėse, kuriose žmogaus teisės laikomos svarbiausiomis, šių teisių apsaugos pagrindu turėtų tapti vertybinė teisė. Tai labiausiai garantuotų žmogaus teises, kadangi jos turinį sudaro pareigų bei teisių vienovė ir iš jos kylanti kompromisinė teisinė paslauga, garantuojanti teisingą kultūrinių mainų pro­cesą. Kadangi saugumo jausmas yra nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui, policija, siekdama patenkinti visuomenės saugumo poreikius, užtikrindama pagrindines jos narių tei­ses bei laisves, pirmiausiai turėtų rūpintis teisės pažeidimų prevencija, kuri kaip tik ir turėtų tapti prioritetine jos veiklos kryptimi. Kartu pati policija, besirūpinanti šia svarbia kiekvienam žmogui vertybe – saugumo jausmu ir šalindama veiksnius, galinčius pažeisti jos turinį, šiuo teisiniu santykiu su visuomene užsitikrintų ir atitinkamas savo ekvivalenčias teises.

Pastaruoju metu dėl norminių aktų, reglamentuojančių policijos veiklą, nepakankamo tobulumo ir savo atsakomybės stokos, pagrindines pajėgas sutelkusi jau padarytiems nusi­kaltimams tirti, policija kartu vienašališkai šalinasi teisinės paslaugos turinio elemento – pa­reigos. Atitolusi nuo prevencinio darbo, užkertančio kelią nusikaltimams ir kitiems teisės pa­žeidimams, policija neatlieka savo pareigos saugoti potencialių aukų ir dar nenusikaltusių asmenų teises. Kaip minėta, nesant galimybių įvykdyti nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą tiesiogiai nenukentėtų ne tik kiti visuomenės nariai, bet ir liktų apsaugoti nuo savo neteisėtos veikos potencialūs pažeidėjai, kurie neprarastų turimų teisių bei išliktų visateisiai visuome­nės nariai. Prevencinis policijos darbas apima visas socialines sritis, realiai prisideda prie visų žmonių pagrindinių poreikių ir lūkesčių tenkinimo, todėl garantuoja konstitucines jų tei­ses.

Pasaulis jau sukaupė tam tikrą saugumo užtikrinimo patirtį ir suprato, kad prevencija, kaip veikla, yra visiems priimtinesnė, demokratiškesnė, liberalesnė, pažangesnė, humaniš­kesnė nei bausmė ir prievarta, be to, ja rūpinantis galima apsaugoti gerokai didesnės gy­ventojų dalies teises. Daugelyje pasaulio valstybių jau seniai taikomos tam tikros priemonės stengiantis užkirsti kelią galimiems nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams. Siekdamas apmokyti gyventojus pačius apsisaugoti nuo nusikaltėlių Vokietijos sostinėje Berlyne jau 1923 m. policijos prezidiumas įsteigė pirmąjį policijos konsultacijos biurą. Praeitam dešimtmetyje Vo­kietijoje jau buvo maždaug 180 jo skyrių. Tokie biurai veikė ir Austrijoje – jų buvo 82. Konsultacinių biurų paskirtis – teikti paslaugas visuomenei – padėti gyventojams pa­tiems pasirūpinti teisės pažeidimų prevencija. Policija teikdama šias paslaugas bando at­kreipti žmonių dėmesį į įvairias nusikaltimų rūšis, aiškina apsisaugojimo nuo jų būdus. Tai padeda ne tik apsisaugoti nuo nusikaltimų, bet ir užtikrina vieną iš svarbiausių žmogaus teisių ir gyvenimo poreikių – būti ir jaustis saugiam. Dėl to policijos siekį užtikrinti žmonių saugumo jausmą gali padėti įgyvendinti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų policijos pre­vencinė veikla. Tai būtų policijos žingsnis teisinės paslaugos kultūriniuose santykiuose su visuomene linkme, nes garantuodama žmonių teises ji kartu užsitikrintų ir atitinkamas savo teises.

Visuomenė jausis saugi ne tada, kai maksimaliai, netgi visu 100 proc. padidės teisės pažeidimų atskleidimas (kas, matyt, neįmanoma), o tik tada, kai žmonės matys, jog policija saugodama jų teises užkardo įvairius teisės pažeidimus ir neleidžia jiems įvykti. Žmonės jausis saugesni, kai policijos išaiškintas teisės pažeidimas ar nusikaltimas bus vertinamas ne kaip puikus jos darbo rezultatas, o kaip laiku ir nepakankamai gerai atliktos prevencinės pa­reigos, savo praeities klaidų užtikrinant teisėtvarką taisymas; kai į policiją besikreipianti mo­teris, kurią terorizuoja, žemina bei kuriai grasina girtas vyras nesulauks atsakymo, kad poli­cija atvyks tik tada, jeigu vyras savo grasinimus įgyvendins. Nelogiškai atrodytų analogija, kai plintant virusinei epidemijai medikas atsisakytų skiepyti pacientą, įsipareigodamas jį gy­dyti, kai šis užsikrės tuo virusu.

Saugodama žmonių teises policija pirmiausia turi rūpintis prevencija, užkirsti kelią įvai­riems teisės pažeidimams bei nusikaltimams ir socializuoti potencialius teisės pažeidėjus. Neveltui dar 1995 m. gruodžio 6–8 d. Strasbūre vykusiame seminare „Policija ir žmogaus teisės“ buvo pabrėžta, kad profilaktinė teisės pažeidimų veikla yra aukščiausia žmogaus tei­sių apsaugos forma. Tam pritaria ir prof. A. Pumputis teigdamas, jog profilaktinė veikla la­biau nei kokia nors kita policijos funkcija užtikrina žmogaus teises. Ir tai, be abejo, suprantama, nes vykdant policijos prevencinę veiklą kiekvienas užkardytas teisės pažeidi­mas garantuoja visas žmogaus teises – apsaugomos žmonos teisės, nepraranda laisvės ir nepatiria kitų teisėtų suvaržymų nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą galėjęs įvykdyti girtas vyras, šeimoje išlieka saugumo jausmas.

Tai stiprintų žmonių pasitikėjimą policija, visuomenėje kiltų jos reitingas. Policijos darbu patenkinti mokesčių mokėtojai papildomai nemokėtų pinigų įvairioms privačioms saugos tarnyboms, jaustų savo teisinį įsipareigojimą policijai. Be to, pradėję su policija glaudžiau bendrauti gyventojai šiai institucijai suteiktų daugiau naudingos informacijos, rei­kalingos kasdieninėje policijos tarnybos veikloje. Visuomenė suprastų, kad policija teikdama ją tenkinančias paslaugas įgyja teisę ir pagrįstai gali tikėtis atitinkamų ekvivalentinių jos įsi­pareigojimų. Ji suprastų, jog siekiant bendro tikslo – teisinės paslaugos įvairiausių teisės pažeidimų užkardymas yra ne tik policijos, bet ir visos visuomenės reikalas. Ir taptų tikrove (prof. E. Palskio) primintas mums teiginys, kuris buvo pabrėžiamas dar tarpukario literatūroje, kad kova su nusikaltimais, jų užkardymas, prevencinė veikla – ne vien policijos, bet ir visos visuomenės, kiekvieno jos nario reikalas.

 

Policijos ir piliečių bendradarbiavimo reikšmė teisės pažeidimų prevencijai

 

JAV ir Vakarų Europoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, pati policija išaiškina ma­žiau nei 10 proc. nusikaltimų. Kita dalis, t. y. daugiau nei 90 proc. nusikaltimų, išaiškinama pasitelkus visuomenę. Tai rodo, kad be visuomenės paramos ne tik preven­cinė policijos veikla, bet ir nusikaltimų išaiškinimas yra beveik neįmanomas. Todėl susidaro situacija, kai valdžios institucijų, kartu ir policijos, nepakankamai atsakingai atliktą nusikal­timų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos darbą daugiau kaip 90 proc. atvejų „taiso“ neturin­tys tokių pareigų patys mokesčių mokėtojai. Todėl esant dabartinei situacijai policijos veikla užtikrinant teisėtvarką be gyventojų paramos būtų neefektyvi, negalėtų garantuoti elementa­riausių žmonių teisių.

Kalbant apie visuomenės pagalbą policijai, vykdančiai savo funkcijas, reikėtų atkreipti dėmesį dar į tai, kad visuomenės nariai ne visada gali padėti tam tikrai institucijai, nes negali susigaudyti, kokias konkrečias funkcijas atlieka viena ar kita valstybės tarnyba, kadangi valstybės institucijų kompetencija Lietuvoje nėra pakankamai aiškiai apibrėžta. Tą patį darbą gali atlikti kelios institucijos, o tai mažina kiekvienos iš jų atsakomybę. Organizaciniai trūku­mai apibrėžiant kompetenciją suteikia galimybę tarnyboms dėl nepakankamų darbo rezul­tatų kaltinti vienai kitą ir sumažinti savo oficialią atsakomybę. Tai gali sukelti painiavą ir vi­suomenės nepasitikėjimą šiomis institucijomis, o kartu ir nenorą joms padėti. Kiekviena valstybės institucija gali būgštauti, kad jos darbo rezultatus visuomenės akyse gali pasisa­vinti kita tarnyba. Tai ypač neskatina prevencinio darbo, kurio rezultatai ne taip greitai pa­stebimi, kaip, pavyzdžiui, išaiškinti nusikaltimai. Jei, tarkime, policija gerai atlieka profilaktinį darbą, šį nuopelną visuomenės akyse galėtų pasisavinti ir prokuratūra. Dėl to, kad, kaip tei­gia prof. A. Pumputis, atliekant parengtinį tardymą, tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikal­timų ir teisės pažeidimų prevenciją labiausiai dubliuojasi Vidaus reikalų ministerijos ir Proku­ratūros veikla. Esant tokiems organizaciniams neaiškumams paskirstant visuo­menės institucijų veiklos kompetenciją tiesiogiai arba netiesiogiai yra pažeidžiamos ir žmo­gaus teisės. Todėl siekiant efektyvaus teisės pažeidimų prevencijos rezultato būtina nustatyti tikslias visuomenės tarnybų veiklos kompetencijos ribas, kad nekiltų jokių neaiškumų, kokį konkretų darbą ir kokia valstybės institucija vykdo. M. Riomeris taip pat rašė, kad visos vals­tybės funkcijos turi būti suskirstytos į tam tikras teisines darbo kategorijas, vadinamas kom­petencijomis, kurių kiekviena priskiriama (pavedama) tam tikram valstybės valdžios organui. Priešingu atveju keli organai imtų dirbti tą patį darbą.

Svarbiausias prevencinis policijos darbas saugant žmogaus teises gali būti nepakan­kamai gerai atliekamas ir dar dėl vienos priežasties. Kaip jau minėta, toks darbas pagal da­bartinę policijos darbo vertinimo specifiką lieka nepastebėtas, o už išaiškintus nusikaltimus yra visokeriopai skatinama. Jeigu apylinkės inspektorius rūpindamasis grįžusiuoju iš įkali­nimo vietos profilaktiškai bendraus su juo, teiks tam tikrą pagalbą ir dėl to šis nepadarys naujo teisės pažeidimo, pareigūnas, be abejo, liks nepastebėtas, jo paslauga užtikrinant žmogaus teises (potencialios aukos ir buvusio nusikaltėlio) liks neįvertinta ir neskatinama. Tačiau jeigu blogai atliekantis savo pareigas apylinkės inspektorius su grįžusiuoju iš įkali­nimo vietos nedirbs jokio profilaktinio darbo, o šis nepritapęs laisvoje visuomenėje padarys naują nusikaltimą, pažeisdamas savo konkrečios aukos ir visuomenės teises, o policijos inspektorius neteisėtą jo veiklą išaiškins, tai pareigūnas bus visokeriopai paskatintas, vado­vai džiūgaus dėl jo darbo rezultatų. Todėl tarp policijos pareigūnų dar galima išgirsti kalbant, kad geriau vieną ar kitą asmenį reikia išprovokuoti nusikalsti ir jį „sudeginti“ nei laukti, kol šis pats nusikals. Policijos pareigūnui tai yra lengviausias būdas nesąžiningai atlikti savo parei­gas, už kurias jis dar gali būti ir paskatinamas. Tokia galimybė, be abejo, nekels noro dirbti prevencinį darbą, kuris bus vertinamas kaip mažareikšmis ir nereikalingas. Pranešime, skir­tame prevenciniam darbui, prof. J. Bluvšteinas teigia, jog užsienio šalių patirties analizė by­loja, kad prevencinis darbas organizaciniu atžvilgiu turi būti atskirtas nuo nusikaltimų aiški­nimo bei tyrimo, nes jei tie patys pareigūnai atsako ir už nusikaltimų išaiškinimą, ir už nusi­kaltimų prevenciją, jie būtinai pirmenybę teiks pirmajai iš šių dviejų funkcijų, o antroji jiems bus tik nereikalinga kliūtis. Teisine prasme neatsakinga yra tai, kad į svarbiau­sią saugant žmonių teises policijos funkciją – prevencinį darbą gali būti žiūrima kaip į nelabai svarbų žmogaus teisėms reiškinį, neįsigilinant, kad būtent prevencinis darbas gali pateisinti visus visuomenės lūkesčius, siejamus su policijos paslaugomis.

Reikia pasakyti, kad ir Europos policininkų chartijoje yra frazė, jog policijos veikla turi apsiriboti kriminalinių nusikaltimų sritimi. Galima manyti, kad jei policijos veikla sutelkta ne tirti kriminalinius nusikaltimus, tai jos socialinė veikla nėra nukreipta saugoti žmogaus teises. Tačiau kitas chartijos teiginys, kad policija turi nuolat tarnauti visuomenei, leidžia daryti išvadą, kad būtent represijų srityje ji turėtų apsiriboti tik kriminalinių nusikaltimų tyrimu, o dėl aktualiausios žmogaus teisėms profilaktinės jos paskirties abejonių neturėtų kilti, kadangi chartijos nuostata nuolat tarnauti visuomenei reiškia ne ką kitą, kaip paslaugaujant žmonėms atlikti pareigą siekiant užtikrinti svarbiausius gyventojų saugumo poreikius, kuriuos visuomenė sieja su policija.

 

                                                                                                                                                                                                       

 

 

Pagalvokite ir atsakykite

 

1. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tai ar policijos, kaip valdžios institucijos, paskirtimi turėtų tapti ne tik formalus, bet ir realus tarnavimas žmo­nių teisėms saugumo užtikrinimo srityje? Kokią funkciją policija pirmiausiai turėtų atlikti kuri la­biausiai garantuotų konstitucines žmogaus  teises?

2. Jeigu žmogaus potencialios aukos ir potencialaus teisės pažeidėjo teises labiau­siai užtikrina neįvykdytas teisės pažeidimas, tai pagrindine policijos funkcija, į kurią pirmiau­siai būtina kreipti dėmesį, turėtų tapti teisės pažeidimų prevencija. Kaip manote kelių policijos persekejamoji veikla naudojant greičio matavimo prietaisus gaudant kuo daugiau pažeidėjų ar yra optimaliausia prevencinė veikla ar ji galėtų būti ir kitokia?

3. Ar greitas ir operatyvus nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų išaiškinimas turėtų tapti puikaus policijos darbo vertinimo kriterijumi? Ar po įvykdyto, nors ir atskleisto, tei­sės pažeidimo žmogaus teisės nėra labiau pažeistos nei prevencinės veiklos dėka išvengus tokių pažeidimų?

4. Rūpinantis teisės pažeidimų prevencija bei jos efektyvumu žmogaus teisių apsau­gos srityje ir siekiant maksimaliai patenkinti mokesčių mokėtojų saugumo poreikius, ar turi turi būti ir kodėl aiškiai apibrėžta valstybės institucijų, tarp jų ir policijos, kompetencija, kad nekiltų jokių ne­aiškumų, kokios valstybės teisėsaugos institucijos kokią žmogaus teisių apsaugos funkciją vykdo ir už kokius rezultatus atsako? Ar geriau kai tuo rupinasi daug tarnybų, tačiau be aiškaus kompetencijos apibrėžimo?

 

 

 

Šaltiniai

 

    1.   Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

    2.   Vosyliūtė A. Nesaugumo situacijos ir būsenos: jaunimo mintys // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. – Vilnius, 1994. T. 3.

    3.   Wolf–Rüdiger R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija, pertvarkius piliečių ir policijos santykius naujose demokratinėse vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Kriminalinė justicija: LPA mokslo dar­bai. 1994. T. 3.

    4.   Shulte R. Nusikalstamumo prevencija VFR // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

    5.   Gilinskiy Y. Crime Prevention: Theory and Practice // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1998. Nr. 10(2).

    6.   Strakgraf K. Internationale vewrbrechensbekämpfung und vorbegung aus der sicht eines Deutschen Bundeslandes // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1998. Nr. 10(2).

    7.   Geiger E. Policijos profilaktinė veikla // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

    8.   Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1.

    9.   Palskys E. Policija ir visuomenė tarpukario Lietuvoje // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1996. T. 5.

 10.   Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Jurisprudencija: Teisės akademijos mokslo darbai. 1997. T. 7, 8.

 11.   Römeris M. Valstybė. – Vilnius, 1995. T. 2.

 12.   Bluvšteinas J. Nusikalstamumo kontrolė: būklė ir perspektyvos // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 3.

 13.   Europos policininkų chartija. – Vilnius.

 

 

 

Laisvosios rinkos principų pritaikymo policijos veikloje reikšmė ir jų įtaka žmogaus teisėms

Susipažinęs su šiuo skyriumi studentas turi suvokti , kokį  vaidmenį policijos veikloje turi laisvosios rinkos mechanizmas. Turite suprasti, kodėl laisvosios  rinkos sąlygomis atsiranda platesnės galimybės policijai vykdyti jos uždavinius

 

 

Prieš tai jau aptarėme teisinės paslaugos sampratą ir jos reikšmę asmens teisėms. Minėjome, kad teisinė paslauga skatina visuomenės narius socializuotis sugyventi ir ieškoti kompromisų, naikina tarpusavio nepasitikėjimą, mažina socialinės priešprėšos galimybę.

Dabar pabandykime pakalbėti apie policijos ir visuomenės santykius tarpusavio paslauga­vimo požiūriu.

Kaip jau minėta Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja valdžios įstaigas, taip pat ir policiją, tar­nauti žmonėms, jų teisėms. Tačiau valstybės pareigūnai kartu yra ir valstybės pilie­čiai, turintys ne tik pareigas, bet ir teises į savo asmeninius interesus. Dėl to valstybė, jos institucijos, vadovaudamosi konstituciniu lygybės principu, privalo taip tvarkyti kultūrinius mainus visuomenėje, kad asmuo, paslaugaudamas kitam, kartu įgyvendintų ir savo teises, naudotųsi tuo gėriu, į kurį jis įgyja teisę vykdydamas pareigas. Tai reikštų, kad ne tik policija turi pareigų visuomenei, bet ir visuomenė policijai. Vertinant policijos ir visuomenės santykius abipusio paslaugavimo pagrindu kyla klausimas, kokio dydžio arba vertės paslaugas vieni subjektai turi teikti kitėms? Ar ieškant atsakymo į ši klausimą mes galėtume pasitelkti laisvosios rinkos principus ir kokiu mąstu laisvosios rinkos principus ga­lima taikyti visuomenės santikyje su policijos veikla.

Teisinės policijos paslaugos ir jos valdžios statuso santykis. Ekonomikos teorija teigia, jog geriausias kultūrinių mainų rezultatas pasiekiamas, kai vado­vaujamasi rinkos paklausos ir pasiūlos principais. Tačiau šie pradai labiau orientuoti į pri­vatų, o ne į valstybinį sektorių. Todėl kyla klausimas, kokios yra galimybės šiuos principus taikyti ir policijos veiklai tirti, jos specifikai suvokti. Kiekviena komercinė struktūra, priešingai nei valstybinė, renkasi sau naudingą veiklos sritį. Jei, tarkime, valstybėje būtų legalizuota privati pelno siekianti policija, tai ji pirmiausia siektų pasirinkti lengviausiai atskleidžiamų nu­sikaltimų ir kitų teisės pažeidimų sritį, turtingus nukentėjusiuosius, kurie galėtų brangiau su­mokėti už policijos paslaugas atskleidžiant neteisėtą veiką tų asmenų atžvilgiu. Nukentėjęs asmuo, siekdamas, kad tik ši veika kuo skubiau būtų išaiškinta, galbūt būtų pasiruošęs tam skirti paskutines savo santaupas. Tačiau policija pagal veikiančius įstatymus negali pasirinkti nei klientų, nei konkrečios sau lengvesnės bei pelningesnės veiklos srities. Policija įparei­gota vykdyti tas funkcijas, kurias jai nustato atitinkami norminiai teisės aktai. Ši tarnyba yra visos visuomenės institucija, privalanti ginti jos ir kiekvieno atskiro mokesčių mokėtojo tei­ses. Atskiras visuomenės narys valstybinės valdžios statusą turinčios policijos paslaugų tie­siogiai pirkti negali. Policija yra valstybės institucija ir jos paslaugos „perkamos“ norminio akto bei teisės normos pagrindu, t. y. tokiu mastu ir tokio pobūdžio, kokį nustato atitinkama norma. Tačiau, be valstybinio, tiesiogiai vartotojų neapmokamo sektoriaus, egzistuoja dar ir privatus sektorius, už papildomas, tiesiogiai konkretiems gyventojams teikiamas paslaugas imantis iš jų atskirą atlygį. Tačiau policija, būdama valdžia, negali tapti privačia, ne iš valsty­bės biudžeto finansuojama institucija, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos socialinės lygybės bei policijos veiklos legitimumo principams. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog privačios policijos paslaugos turėtų būti savaime suprantamas, visuomenei naudingas socialinis reiškinys. Juk didelė dalis teisės pažeidimų padaroma dėl per menkos prevenci­nės policijos veiklos, kuriai valstybinė policija neturi galimybių skirti deramo dėmesio. Be to, lieka daug neatskleistų teisės pažeidimų. Privati policija, atlikdama konkretų užsakymą, kartu tenkintų ir kitų visuomenės narių interesus. Dėl to būtų užkertamas kelias potencia­liems teisės pažeidimams, daugiau būtų išaiškinama neteisėtų veikų ir visa visuomenė taptų saugesnė. Tačiau yra ir šią nuomonę oponuojančių argumentų. Pirmiausia, kaip jau minėta, tokia veikla prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos socialinės lygybės principui, be to, kiltų ir jos legitimumo klausimas, nes kiekviena visuomenės institucija, taip pat ir policija, tik tada gali būti legitimi, kai turi  visuomenės įgaliojimus, veikia jos vardu. Jokia komunalinė tarnyba, kaip, beje, policiją traktuoja Europos policininkų chartija, to daryti neturi teisinių galių. Prof. A. Vaišvila pabrėžia: „Jei policija komunalinė tarnyba, tai ji abejinga teisės ir neteisės skirtumams“. Privati policija nebūtų suinteresuota mažinti nusikaltimų skaičių bei rūpintis jų prevencija. Ją labiau tenkintų, kad nusikaltimų ne mažėtų, o daugėtų: kuo daugiau nusikaltimų, tuo daugiau užsakymų ir pelningesnė policijos veikla. Dėl to su­siaurėtų šios tarnybos veiklos sritis – ji apsiribotų tik nusikaltimų atskleidimu ir nesiimtų priemonių užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad mūsų valstybėje jau gana sėkmingai veikė ir veikia valdžios įgaliojimų neturinčios privačios saugos užtikri­nimo struktūros („Skydas“, „Ekskomisarų biuras“ ir kt.), saugančios asmens teises už tam tikrą atlyginimą, mokamą ne iš valstybės biudžeto.

Nuo griežto policijos veiklos administravimo prie ekvivalentinių mainų. Eko­nomikos moksle teigiama, jog paslaugų naudingumas priklauso nuo suvartotų paslaugų kiekio, tačiau čia kalbama apie realiai (apčiuopiamai) atliktas paslaugas. Socialinių santykių srityje, taip pat ir policijos veikloje, gali atsirasti tariamų, neva atliktų paslaugų, ku­rios visai nenaudingos arba jų naudingumo koeficientas labai mažas. Visuomenė yra numa­čiusi policijai aibę įvairiausių pareigų, kurių ši institucija dažnai dėl per didelio darbo krūvio tinkamai nepajėgi atlikti. Policininkai, būdami pervargę ir apkrauti dažnai formalia, nereika­linga veikla, būna šiurkštūs, netaktiški, nepajėgūs rodyti reikiamo dėmesio žmonėms, todėl tokių policijos paslaugų naudingumo koeficientas labai sumažėja. Visuomenė, siekdama būti saugi, leidžia norminius aktus, kuriais bando neadekvačiai įpareigoti policiją atlikti vis naujas, kartais sunkiai atliekamas funkcijas. Tai veda prie naujų policijos veiklos slėpimo formų, kai paslaugos taip ir nesuteikiamos, o visuomenės pageidaujami saugumo poreikiai nepatenkinami. Laikas parodė, jog policijos veiklos skatinimas administraciniu komandiniu metodu nedavė norimų rezultatų, o tai atsiliepė ir žmonių teisėms bei pasitikėjimui šia insti­tucija. Gyventojų pasitikėjimo reitingas policija Lietuvoje nuo 1993 m. išlieka 30 proc.  ligyje. Suprantama, atskirose vietovėse šis vidurkis gali skirtis. Pavyz­džiui, Kaune jis vidutiniškai sudarė 40 proc. Todėl būtina rasti kitus mainų ekviva­lentiškumą skatinančius veiksnius ir pirmiausia materialinį suinteresuotumą, kuris skatintų policiją uoliau veikti saugant teisinę tvarką ir žmonių teises.

Policijos paslaugų pasiūlos ir paklausos reikšmė teisiniams visuomenės ir policijos santykiams. Nemažai autorių, tyrinėjančių žmogaus saugumo poreikių svarbą,  kaip jau minėta, pabrėžia, jog aktualiausia yra nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Jei šiai svarbiai žmogaus teisėms policijos funkcijai – teisės pažeidimų prevencijai – būtų skiriamas deramas paklausa ir pasiūla paremtas materialinis dėmesys, tai visuomenės saugumo po­reikiai artėtų prie pageidaujamo jų patenkinimo lygio, kol pasiektų maksimumą. Vėliau kiek­viena kita materialinė parama policijai teiktų visuomenei vis mažesnį pasitenkinimą, nes pre­vencinė veikla būtų pasiekusi kaskart aukštesnį lygį, todėl turimam saugumo lygiui išlaikyti reikėtų kur kas mažiau išlaidų. Šiam darbui atlikti prireiktų ir mažiau policininkų, nes didžiau­sias prevencinis darbas efektyvumo (rinkos) sąlygomis jau būtų atliktas. Tolesnį policijos paslaugų kiekį jau turi reguliuoti patys efektyvumo principai. Jei visuomenė imtų pageidauti didesnio saugumo, būtų skiriama ir daugiau lėšų; jei mažesnio – mažiau. Taigi efektyvumo – paklausos ir pasiūlos – diegimo metodu mokesčių mokėtojų poreikiai būtų tenkinami vis ge­riau. Kita vertus, ir policijos darbuotojų laisvai, be prievolinių įsipareigojimų atliekamos pa­reigos taptų prasmingos bei naudingos. Toks efektyvios veiklos mechanizmas vestų prie abipusiškai naudingų kultūrinių mainų, t. y. teisinių policijos ir visuomenės paslaugų, kai nė vienas iš teisės subjektų nepatirtų kultūrinės netekties. Ir nors visi supranta, kad policijos darbas yra būtinas, reikalingas, tačiau nustatyti policijos veiklos naudingumą, palyginti su kitais visuomenės poreikiais, nelengva. Ekonomikos mokslas teigia, jog terminas „naudin­gumas“ reiškia pasitenkinimą, kurį žmogus gauna kaip paslaugos vartotojas. Buvo daug bandymų šį pasitenkinimą „išmatuoti“, tačiau iki šiol joks matas nerastas. Kiek­viena teikiama nauda vertinama subjektyviai pagal atskiro subjekto prioritetų skalę.

Veikiant efektyvumo dėsniams policijos paslaugų tam tikrose veiklos srityse maksima­liai patenkinus gyventojų poreikius laipsniškai imtų mažėti. Tai leistų mažinti materialines vi­suomenės investicijas į konkrečią policijos sritį, ir paslaugos, kaip jau minėta, pradėtų pigti. Nustatyta, jog sumažėjusios paslaugų kainos skatina vartotoją pirkti jų daugiau. Tai leistų tomis pačiomis sąnaudomis atlikti jau ne tokią gyventojams svarbią policijos pa­slaugų funkciją. Šis efektyvumo procesas vestų visuomenę prie maksimalios jos narių sau­gumo užtikrinimo galimybės. Jei, sakykime, iškiltų potenciali pavojingų nusikaltimų grėsmė, be abejo, daugiausia dėmesio policija skirtų jų prevencijai, todėl mažiau liktų galimybių ne­didelių pažeidimų profilaktikai. Kiek įmanoma pašalinus pavojingesnių nusikaltimų grėsmę daugiau dėmesio policija galėtų skirti ne tokiems pavojingiems nusikaltimams. Tai reiškia, jog žmogaus teisės bei visos visuomenės saugumas kaskart didėtų.

Piliečių pažeistų teisių atkūrimo prioriteto klausimas policijos veikloje. Kalbant apie pažeistas žmogaus teises ir jas atkuriančios policijos pareigas gali kilti klausimas, kaip vertinti individualiai suprantamas vertybes. Juk vienam asmeniui 100 litų vagystė gali būti svarbesnė ir pavojingesnė nei kitam 1000 litų. Kuriam iš nukentėjusiųjų skirti pirmenybę ieš­kant vagies? Policija, būdama valdžios institucija, negali teikti jokių socialinių privilegijų nė vienai socialinei žmonių grupei. Tai pažeistų Konstitucinį socialinės lygybės principą. Tačiau jei pripažįstame, kad visų žmonių teisės yra lygios, būtina rasti kitus svertus, kuriais vado­vaujantis būtų sprendžiamas policijos paslaugų teikimo pirmumo klausimas. Daugelį tokių santykių, kai nustatomi vertybių prioritetai, reglamentuoja pozityviosios teisės normos. Pa­vyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje teigiama, kad smulkioji vagystė kvalifikuojama, jei pagrobtojo turto vertė yra ne didesnė kaip vienas MGL (minima­lus gyvenimo lygis), o jei turto vertė didesnė už šį matą, turi būti keliama baudžiamoji byla ir, suprantama, būtent jai turi būti skiriama pirmenybė. Čia vėl išlieka santykinis teisė­tumo ir teisingumo principų klausimas, nes, kaip jau minėta, patirtoji materialinė, moralinė, psichinė žala nėra vienodai skaudi atskiriems visuomenės nariams, nukentėjusiems nuo ati­tinkamų teisės pažeidimų. Tačiau jei vertybės yra vertinamos subjektyviai, turi būti ir sub­jektyvus bendras požiūris į jų vertę. Todėl visos visuomenės mastu būtina nustatyti vertybių prioritetus, kuriais vadovaudamasi policija atliktų savo funkcijas. Jei visi visuomenės nariai yra lygūs prieš socialines normas bei įstatymus, tai kiekvienas iš jų žino, jog asmens – vyro ar moters, inteligento ar darbininko – gyvybė yra vertingesnė už kūno sužalojimą, plėšimas yra pavojingesnis už paprastą vagystę, kad ir nedidelis nusikaltimas yra pavojingesnis už administracinės teisės pažeidimą. Policija, veikdama įstatymo, kurį priima visuomenės iš­rinkti atstovai, vardu, turi žinoti vertybių hierarchiją ir vadovaudamasi įstatymais teikti pa­slaugas visuomenei.

Teisinės paslaugos policijos veikloje įgyvendinimo veiksniai. Teisinės paslaugos subjektai prisiimtą įsipareigojimą įvykdo visiškai ir jam atlikti išnaudoja visas mokslines, in­telektualines, fizines galimybes. Pavyzdžiui, policininkas, vykdydamas teisės pažeidimų pre­venciją arba aiškindamas jau padarytas veikas, turinčias nusikaltimo požymių, privalo išnau­doti visas šiai veiklai būtinas priemones, sugebėjimus bei galimybes, nes visuomenė už at­liktą pareigą kompensuoja atitinkamomis policijos pareigūnui teikiamomis teisėmis. Tačiau atskirų pareigūnų sugebėjimai nevienodi, todėl tomis pačiomis sąlygomis vieni jas atlieka geriau, kiti blogiau. Efektyvumo sąlygomis policijai keičiantis su visuomene teisinėmis pa­slaugomis konkretaus policininko profesionalios, intelektualinės, fizinės galimybės bei jo tei­kiamos paslaugos neturi likti galutinės ir nepakeičiamos. Jeigu atsiranda asmuo, galintis tomis pačiomis sąlygomis suteikti kokybiškesnes paslaugas, geriau tenkinančias teisinius žmonių poreikius, turi būti sudaryta galimybė jam perimti konkretaus pareigūno, blogiau at­liekančio policijos funkcijas, pareigas. Visuomenė, vadovaudamasi efektyvumo dėsniais ir siekdama patenkinti savo narių poreikius, privalo sudaryti vienodas teisines galimybes no­rintiems tam tikrose institucijose eiti pareigas ir suteikti pageidaujamas paslaugas. Efekty­vumo sąlygomis visuomenė susikuria sau patarnaujančias institucijas ir teisės pagrindu „perka“ jų paslaugas. Lietuvos Respublikos piliečiai, įgydami teisnumą bei veiksnumą ir tu­rėdami teisėtą konstitucinę lygybę, turi teisę dalyvauti kultūrinėje veikloje ir kultūrinės pasiū­los atrankoje, todėl kiekvienam visuomenės nariui, siekiančiam tam tikrų teisių ir galinčiam pasiūlyti kitiems savo naudingus įsipareigojimus, turi būti suteikiama galimybė dalyvauti at­rankoje (konkurse) eiti tam tikras tolygiai mokamas bei socialiai apsaugotas pareigas. Jei pareigūnas įsipareigoja atlikti konkrečias funkcijas gaudamas tolygias teises, tai nereiškia, jog jis turi teisę eiti šias pareigas, jei paslaugas, net jeigu nesąmoningai, atlieka netinkamai arba jei atsiranda kitas asmuo, galintis pasiūlyti priimtinesnes paslaugas. Turi būti įdiegtas mechanizmas, kad liktų teisėta galimybė kitam individui, siekiančiam egoistinių tikslų, geriau patenkinti mokesčių mokėtojų pageidavimus dirbant visuomenės sukurtoje institucijoje – policijoje. O jei tokių individų neatsiranda ir visuomenės narių pageidaujamas saugumas neužtikrinamas, vadinasi, visuomenė nėra labai dėmesinga tam tikrai policijos pareigybei. Visuomenė, neskirianti dėmesio mažareikšmiam saugumo gėriui, gali jo daugiau skirti ki­tiems, svarbesniems, savo narių gėriams tenkinti. Jei visuomenė siekia policijos teisinės pa­slaugos, ji turi prisiimti tam tikrus konkrečius policijos pareigūnų funkcijas atitinkančius toly­gius įsipareigojimus. Taip bus galima konstatuoti policijos paslaugų teisinio turinio balansą arba disbalansą bei nustatyti, kuris iš teisės subjektų yra atsakingas už visuomenės sie­kiamų tikslų neįgyvendinimą arba nevisišką įgyvendinimą.

Privačios policijos legitimumas bei veiklos ribos. Policija veikia pagal įstatymų nu­statytą kompetenciją. Tai reiškia, jog piliečiai, stodami į šią tarnybą, gauna visuomenės mandatą sulaikyti asmenį, patikrinti jo dokumentus, atlikti kratą, daiktų bei asmens apžiūrą ir kitus veiksmus. Šiuos žmogaus laisvę varžančius veiksmus pareigūnai gali atlikti tik gavę valdžios įgaliojimus. Prof. A. Vaišvila sako, jog policija yra valdžia, nes kitaip ji negalėtų būti ir teisėta bei veiksminga paslauga. Tačiau ar visoms policijos pareigoms atlikti bū­tini  valdiniai įgaliojimai? Yra tokių policijos funkcijų, kurios su atskiromis visuomenės narių teisėmis neturėtų būti susijusios, pavyzdžiui, dingusių žmonių paieška, asmens ir turto ap­sauga, privačių detektyvų veikla siekiant atskleisti padarytą nusikaltimą ir kt. Taigi demokra­tinėje visuomenėje tam tikrose žmogaus teisių apsaugos srityse galima ir privati policija. To­kia policija už atitinkamą atlyginimą galėtų atlikti tam tikrą, visos visuomenės mandato nerei­kalaujančią funkciją. Ji, kaip ir valstybinė policija, galėtų saugoti asmenį, jo turtą, palaikyti viešąją tvarką, ieškoti įtariamų padarius nusikaltimą bei dingusių be žinios asmenų ir kt. Nu­statytus teisės pažeidėjus privati policija perduotų kompetentingoms valstybinės policijos tarnyboms. Be abejo, efektyvios veiklos (rinkos) sąlygomis visiškos lygybės tenkinant visus žmogaus poreikius negali būti. Tie piliečiai, kurie turi daugiau pinigų, savo poreikius tenkina geriau (nusiperka geresnio maisto, drabužių, medicinos paslaugų ir kt.). Neturėtų būti išimtis ir papildomos privačios policijos paslaugos, todėl manome, kad privačios policijos klausimo sprendimas yra žingsnis ne žmogaus teisių pažeidimo, o jų apsaugos link.

Paklausos ir pasiūlos principų įdiegimo galimybė teritorinėse policijos įstaigose. Samprotaujant apie laisvosios rinkos principų įdiegimo galimybę į policijos veiklą kyla klau­simas, kaip šiuose ekvivalentiniuose mainuose galėtų dalyvauti konkretus valstybinės poli­cijos padalinys.

Kaip žinoma, Lietuvoje policijos tarnybos sukurtos teritoriniu principu, todėl kiekvienas policijos komisariatas arba nuovada aptarnauja atitinkamą teritoriją. Iš valstybės biudžeto jo veiklai centralizuotai yra skiriama lėšų. Pagal rinkos dėsnius šioms teritorinėms policijos tar­nyboms valstybės skiriamomis lėšomis galėtų disponuoti jų vadovai. Tai sudarytų sąlygas gabiems ir suinteresuotiems darbo rezultatais policijos pareigūnams atlikti gyventojų sau­gumo užtikrinimo funkcijas. Policijos vadovas, besistengiantis neprarasti einamų pareigų ir gauti atitinkamą atlyginimą, turėtų būti skatinamas užtikrinti aptarnaujamoje teritorijoje žmo­nių pageidaujamą saugumą. Kad policijos vadovas veiksmingai galėtų atlikti jam pavestas pareigas, jis turi turėti ne tik darbo užmokesčio dydžio savo darbuotojams nustatymo teisę, bet ir teisę pačiam rinktis pareigūnus, tiesiogiai atliekančius policijos funkcijas ir vykdančius konkrečius jo pavedimus. Veikiant efektyvumo dėsniams netinkamai savo pareigas atlie­kantys pareigūnai užleistų vietą kitiems, kurie geriau tenkintų mokesčių mokėtojų saugumo poreikius. Jei pageidaujamas saugumas nebūtų užtikrinamas, tai reikštų, kad visuomenė nėra labai dėmesinga policijai ir turi skirti papildomų lėšų. Įgyvendinus tokią policijos terito­rinių įstaigų finansavimo sistemą, vadovas ir kiti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti užtik­rinti gyventojų saugumą, atsakingiau rūpintųsi teisiniais piliečių poreikiais. Tokia finansavimo sistema padėtų gerinti policijos ir visuomenės santykius jų kultūrinių mainų srityje ir tai ska­tintų šiuos subjektus teikti naudingas teisines paslaugas, garantuojančias maksimalią žmo­gaus teisių apsaugą.

 

Pabandykite pasamprotauti

 

 

         1. Kokį statusą vadovaujanti LR Konstitucija gali turėti policija:

         1.1 valstybinės valdžios ir kodėl?

         1.2 privataus subjekto ir kodėl?

         1.3 valdžios su privataus subjekto elementais ir kodėl?

         2. Ar privatus subjektas pvz. privataus subjekto statusą turinti policija turėtų būti administracinės teisės kaip valdymo teisės subjektas:

         2.1 taip ir kodė?

         2.2 ne  ir kodėl?

         2.3 tik iš dalies ir kodėl?l

3. Jei laisvoji rinka lemia ekonomikos pažangą, ar galime svarstyti, kokiu mastu šios rin­kos principai galėtų būti įdiegti ir policijos veikloje, kaip jie galėtų pasitarnauti garantuojant veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą?

4. Ar privačių policijos tarnybų veiklos legalizavimas taikant laisvosios rinkos principus taptų papildoma žmogaus teisių apsaugos galimybė, turinti įtakos ne tik konkrečių asmenų tei­sių apsaugai, bet ir visos visuomenės saugumui jei taptų, tai kodėl?

5. Ar valstybinės tarnybos statusą turinčios policijos įsiliejimas į rinkos santykius su gy­ventojais skatintų teikti vis kokybiškesnes policijos paslaugas, turinčias įtakos žmogaus tei­sių apsaugai, jei taip, tai kodėl?

         6. Kaip manote ar laisvosios rinkos principų  įdiegimas į policijos veiklą pasitarnautų socialiniam kultūros progresui:

         6.1  ne, nes tai prieštarautų LR Konstitucijai,

         6.2  tai neigiamai atsilieptų žmogaus teisėms,

         6.3  tai labiau užtikrintų žmogaus teises.    

 

 

Šaltiniai

 

1.             Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.

2.             Europos policininkų chartija (be datos). – Vilnius.

3.             Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė // Kriminalinė justicija: mokslo darbai. – Vilnius: LPA 1997. T. 6.

4.             Smėška V., Startienė G. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999.

5.             Žemaitis G. Policijos pareigūnų bendravimo su visuomene patirtis // Policijos pareigūnų valdymo aktualijos ir patirtis. – Vilnius: LTA, 1999.

6.             Rioper W. R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija, pertvarkius piliečių ir policijos santykius naujose demokratinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Kriminalinė justicija: mokslo darbai. – Vilnius: LPA, 1994. T. 3.

7.             Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. – Vilnius, 2001.

8.             Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1247 „Dėl procentinio priedo už ištarnautus vidaus reikalų, krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemose metus mokė­jimo“ dalinio pakeitimo // Valstybės žinios. 1998. Nr. 104–2876; 1999. Nr.73-2257.

9.             Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 33–1248; 38–1362.