##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Viktoras Justickis Algimantas Jasulaitis

Abstract

Įvykdomumas – pamatinis reikalavimas kiekvienai imperatyvinei teisės normai. Sutinkamai su tuo, priimant tokią teisės normą, būtina užtikrinti visas sąlygas, kad vykdytojas pajėgtų įvykdyti reikalavimus (turėtų būtinus sugebėjimus, resursus ir pan.). Įvykdomumo įvertinimas ypač svarbus, kai nauja teisės norma iš esmės padidina reikalavimus jos vykdytojui: reikalauja daugiau pastangų, laiko, didesnės kvalifikacijos ir pan. Būtent tai įvyko Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pastarąjį dešimtmetį, padidėjus reikalavimams gydytojo teikiamų sveikatos apsaugos paslaugų kokybei, tačiau šis reikalavimų kėlimas nebuvo tinkamai susietas su atitinkamu gydytojo galimybių padidėjimu. Tai sukėlė prieštaravimą tarp greitai didėjančių reikalavimų gydytojui ir jų įvykdymo galimybių. Priešpriešos pasėkoje Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje išsivystė „įvykdomumo krizė“– paplito ydingos „gynybinės medicinos“ reiškiniai. Svarbiausias krizės šaltinis – trūkumas veiksmingos priimamų teisės aktų įvykdomumo kontrolės sistemos, kuri įvertintų priimamų teisės aktų įvykdomumą ir neleistų jų įgyvendinti, jeigu neužtikrintas jų įvykdomumas. Pagrindinė kliūtis tokios kontrolės sistemos sukūrimui – neturėjimas veiksmingų įvykdomumo įvertinimo metodų. Straipsnyje aptariami tokių metodų sukūrimo ir veikimo principai, jų pritaikymas, nagrinėjant gydytojo atsakomybę konkrečioje byloje.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles