Teismų „interpretacinis žaismas“ ir jo doktrininės prielaidos

Santrauka

Straipsnyje analizuojama paskutiniais dviem dešimtmečiais formuluotos teisinės doktrinos įtaka realiai funkcionuojančiai teisei – šiuo atveju teismų aktyvumo apimčiai. Keliama prielaida, kad buvo sukurtos doktrininės prielaidos didelei teismų laisvei, teismams teikiant argumentus ir patiems nusistatant savo kompetencijos apimtį. Primenamos pagrindinės teismų aktyvumo formos. Atkreipiamas dėmesys į atskiras teismų laikysenos problemas – pasitaikantį spekuliatyvų argumentavimą, ilgai trunkančius procesus, besiformuojančią teisminę praktiką, teismams patiems nusistatant savo galių apimtį, teismų neveiklumą stabdant visuotinį tampantį piktnaudžiavimą procesinėmis priemonėmis. Siekiama išryškinti teisinės diskusijos, formuojančios teisinės doktrinos turinį, svarbą realiai funkcionuojančiai teisei.