Teisės sampratos Lietuvoje XVI–XVIII a. (straipsnis prancūzų kalba)

Darijus Beinoravičius

Santrauka


Nuo XVI a. Europoje formuojasi moderniosios pasaulėžiūros požymiai, kuriuos lėmė gausūs sociokultūriniai tos epochos pokyčiai. Su Renesansu pamažu įsitvirtina kultūros sekuliarizacijos idėjos, nes šios epochos svarbiausias požymis buvo individualybės pirmumo skelbimas, susijęs su visuomenės gyvenimo tvarkos įvairove. Individualizmo iškėlimas lėmė laisvės pajautimą, subjektyvumo pripažinimą. Šios tendencijos XVI a. Europoje pradeda atsispindėti įstatymuose, kurie taip pat siekė įtvirtinti autonomiškumo ir laisvės interesus. Taip prasideda ir teisės subjektyvinimo tendencijos, nes įdomu yra parodyti, kas teisėje yra subjektyvu, o ne objektyvu, todėl teisė jau nebegalėjo būti teisinio mąstymo „centru”. XVI a. populiarėja chaoso tendencijos, atskiros pasaulio, centro dalys tampa reikšmingos ir savarankiškos, todėl įstatymas taip pat tampa nepriklausomas, savarankiškas, vienintelis mažas nepriklausomas, pačiam sau reikšmingas centras. Šios idėjos buvo nesvetimos ne tik Europoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Straipsnyje aptariamos aplinkybės, parodančios, kad teisė, kaip teisinio mąstymo centras, praranda savo reikšmę. Ji pamažu tapatinama su bet kokiu įstatymu, t. y. teisė išnyksta, kaip vėliau ir pati Lietuvos valstybė.

Raktiniai žodžiai


teisinis įstatymas; teisė; įstatymas; raida

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195