plugins.themes.bootstrap3.article.main66059c81c7043

Jaunius Gumbis Vytaute Bacianskaite Jurgita Randakeviciute

Santrauka

Žmogaus teisės ir jų vaidmuo XXI a. sulaukia vis daugiau dėmesio. Masiniai pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimai, teisėkūros kaita, mokslo pažanga skatina iš naujo vertinti žmogaus teises tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais. 1948 m. gruodžio 10 d. priimta Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių deklaracija. Tikėtasi, kad šis tarptautinis dokumentas atliks amžinojo pagrindinių teisių ir laisvių sergėtojo vaidmenį. Tačiau šiandien situacija kitokia nei prieš 60 metų: kuriasi netradicinės šeimos, kitokia individo padėtis visuomenėje ir pan. Šie veiksniai suponuoja naują žmogaus teisių ir laisvių dimensiją, pagrįstą autonomiškumu, dinamiškumu ir savireguliacija. Žmogaus teisių raida neįmanoma be pagarbos žmogaus orumui. Jei teisiškai sumenkiname individą kaip pagrindinį savo gyvenimo veikėją, sukuriame priežastinį ryšį tarp žmogaus teisių masinių pažeidimų visuomenėje bei pažeistos asmens teisės į privatų gyvenimą. Pati žmogaus prigimtis diktuoja būtinybę kalbėti ir analizuoti privatumą, garantuojantį potencialiai platesnes žmogaus teises ir laisves. Dėl šios priežasties svarbu išgryninti žmogaus teisių ir laisvių turinį kokybiniu aspektu, siekiant teisės aktais ne pašalinti susidariusius neigiamus padarinius, bet prognostiškai apeliuoti į laiko ir poreikių kaitos perspektyvą ateityje.

plugins.themes.bootstrap3.article.details66059c81cac2d

Skyrius
Mokslo straipsnis