plugins.themes.bootstrap3.article.main6620cc21db315

Arndt Künnecke

Santrauka

Pastaraisiais metais vartotojų teisė vis labiau ir labiau siejasi su ES įstatymų leidyba. Vienas iš svarbiausių ES tikslų, baigiant sukurti vidaus rinką, yra vartotojų teisių pozicionavimas šiame kontekste. Atsižvelgiant į įvairias pastaraisiais dešimtmečiais įstatymais numatytas vartotojų apsaugos priemones, darytina išvada, kad ES ėmėsi nuodugniai peržiūrėti savo vartotojų acquis. Po metų konsultacijų Vartotojų teisių direktyva 2011/83/ ES, turėjusi nustatyti naujus vartotojų apsaugos standartus, įsigaliojo ir turės būti įgyvendinta valstybėse narėse iki 2013 m. gruodžio 13 d.
Atsisakydamas savo minimalaus suderinimo vartotojų teisės srityje praktikos, t. y. leidžiant valstybėms narėms dėl direktyvose nurodytų pagrindų priimti griežtesnes apsaugos taisykles, ES teisės aktų leidėjas pasuko link visiško Vartotojų teisių direktyvoje nustatytų priemonių suderinimo, siekiant didinant vartotojų apsaugą visoje ES, sutelkiant viename dokumente šiuo metu skirtinguose įstatymuose įtvirtintas nuostatas dėl nuotolinės prekybos ir sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose, taip pat kitų sutarčių su vartotojais.
Straipsnyje glaustai supažindinama su šios direktyvos priėmimo prielaidomis, aptariamos pagrindinės harmonizavimo priemonės. Taip pat analizuojama direktyvos aprėptis, koncepcijos ir turinys, kadangi šis naujas teisės aktas inspiruoja dideles reformas reikalavimų teikti informaciją ir teisės atsisakyti sutarties srityse. Atsižvelgiant į nustatytus direktyvos patobulinimus ir identifikuotus trūkumus, daroma išvada, jog tolesniam harmonizavimui ir universalizavimui yra būtinas visuotinai taikomas Europos vartotojų teisių rinkinys.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6620cc21de371

Skyrius
Mokslo straipsnis