Gyventojų nekilnojamojo turto apmokestinimo įstatymų bazės pranašumai ir išlaidos: nuo mokesčių teorijos iki neefektyvios administravimo praktikos

Vytautas Sulija

Santrauka


Įvesti mokestį, kuriuo bus apmokestinamas gyventojams priklausantis nekilnojamasis turtas, yra problemiška daugelyje valstybių. Daugelis mokesčių mokėtojų nesupranta, kam reikalingas nekilnojamojo turto apmokestinimas, jie priešinasi bet kokiems ketinimams apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir taip padidinti mokesčių naštą. Net jeigu reikalingi teisės aktai yra priimti, teisės aktus įgyvendinančios institucijos susiduria su problemomis, susijusiomis su efektyviu šio mokesčio administravimu. Kartais ne pats mokestis, bet netinkamas jo administravimas pakerta pasitikėjimą nekilnojamojo turto mokesčiu. Todėl prieš reglamentuojant gyventojams priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimo klausimus, labai svarbu įvertinti jo teorinį pagrįstumą ir tuo įrodyti mokesčių mokėtojams, kad atitinkamas apmokestinimas vykdomas ne atskirų valstybės institucijų, o pačios visuomenės interesais. Gyventojams priklausantis nekilnojamasis turtas šiuo metu yra iš esmės neapmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu, išskyrus jeigu jis naudojamas komercinei veiklai. Tačiau atitinkami teisės aktų pakeitimai yra planuojami, o realaus apmokestinimo galima tikėtis jau 2010–2011.
Šiame straipsnyje yra pagrindžiama, kad lėšos, gautos iš gyventojams priklausančio nekilnojamojo turto apmokestinimo, gali būti panaudojamos vietinei infrastruktūrai gerinti ir vietos bendruomenės gerovei kurti. Investicijos, padarytos konkrečioje gyvenvietėje, turėtų būti naudingos ir vietos gyventojams, kadangi infrastruktūros pagerinimas turėtų galiausiai pakelti ir nekilnojamojo turto vertę konkrečioje vietovėje. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas turi siekti, kad visi mokesčių mokėtojai būtų apmokestinami vienodai, atsižvelgiant į jų faktines galimybes sumokėti mokestį. Jeigu gyventojams priklausantis nekilnojamasis turtas nėra apmokestinamas, tai sudaro prielaidas piktnaudžiavimo atvejams, kai juridiniai asmenys gali panaudoti fizinių asmenų nekilnojamąjį turtą ir taip išvengti atitinkamo mokesčio. Be to, pats nekilnojamasis turtas – nors ir ne visais atvejais – parodo realias mokesčio mokėtojo finansines galimybes ir todėl šiuo mokesčiu yra apmokestinami tie asmenys, kurie gali susimokėti šį mokestį. Aktuali problema išlieka kai kurių socialiai jautrių visuomenės sluoksnių (pensininkų, invalidų ir t. t.) apmokestinimas, kadangi jie gali ilgą laiką naudoti tam tikrą turtą, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, jau nebegali už jį susimokėti. Todėl įstatymų leidėjas turėtų taikyti pamatuotas mokesčio išimtis šioms asmenų kategorijoms.

Raktiniai žodžiai


apmokestinimo teorija; gyventojų nekilnojamojo turto mokestis; vietiniai mokesčiai; nekilnojamojo turto vertinimas apmokestinimo tikslais; mokesčių reforma

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195