Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo kontekste (nuo statiško orumo iki dinamiško orumo koncepcijos)

Alfonsas Vaišvila

Santrauka


Šiame straipsnyje pateikiama kritinė statiško žmogaus orumo koncepcija, pagal kurią žmogaus vertė yra laikoma verte, kurią suteikia išorė (Dievas ar biologinė žmogaus prigimtis), arba per se egzistuojanti vertė. Priešingai šiai, formuojama aktyvaus ar sukuriamo orumo koncepcija, kurios šalininkai vertina žmogaus orumą ne kaip socialų santykį, bet kaip asmens individualų sugebėjimą tinkamai gyventi visuomenėje (dalyvauti mainų santykiuose lygiavertiškumo pagrindu) ir pasinaudojant šiuo tinkamumu kurti individualią socialinę vertę (orumą) kaip asmens indėlį palaikant santarvę ir bendradarbiavimą visuomenėje.
Pagrindinis konservatyvios orumo koncepcijos trūkumas yra tai, kad žmogaus orumas suvokiamas kaip nepriklausomas nuo asmens kultūrinės veiklos, taigi ši veikla yra nuvertinama ir pati orumo koncepcija tampa dogmatiška ir mistinė.
Straipsnyje daroma išvada, kad orumas visų pirma yra koncepcija, susijusi ne su bendra, bet su personalizuota verte, ir jis neegzistuoja už mainų santykių ribų. Tai nėra bet kurio asmens vertė, bet tik vieno asmens vertė, kurią sukuria pats asmuo, vykdydamas savo pareigas kitų asmenų atžvilgiu, o tai įpareigoja kitus asmenis vykdyti atsakomuosius įsipareigojimus.

Raktiniai žodžiai


žmogaus orumas; teisė į orumą; teisinis personalizmas; žmogaus orumo koncepcija; pasyvus orumas; statiškas orumas; aktyvus orumas; dinamiškas orumas

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195