Artimo asmens, kaip liudytojo, imunitetas Lietuvos baudžiamajame procese: pakankamumo problema
plugins.themes.bootstrap3.article.main662314c0a580f
Santrauka
Moksliniame straipsnyje analizuojama ir tiriama artimo asmens, kaip liudytojo, imuniteto pakankamumo problema Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje. Apskritai asmeninis liudytojo imunitetas, kaip papildoma procesinė garantija, sauganti liudytojo asmeninius bei procesinius interesus, leidžia apginti byloje dalyvaujantį liudytoją nuo bet kokios intervencijos į jo asmeninį ar šeimos gyvenimą. Tai reikalinga tam, kad net ir baudžiamojo proceso metu, kai iš esmės ginamas viešasis interesas, kaip liudytojas dalyvaujantis asmuo nebūtų verčiamas atskleisti asmeninės ar šeimos paslapties ir kt.
Asmenis, kaip liudytojus, kurie pagal baudžiamojo proceso įstatymus turi teisę atsisakyti duoti parodymus (arba atsakyti tik į kai kuriuos klausimus) prieš savo artimą byloje, apibrėžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Tačiau tiek teorijoje, tiek ir praktikoje iškyla problema vertinant, ar šeimos nario, kaip artimo asmens, sąvoka šiame kontekste nėra aiškinama pernelyg siaurai, t. y. tik de jure aspektu. Straipsnio autoriaus įsitikinimu, siekiant apsaugoti asmeninę bei šeimos paslaptį, svarbu įvertinti ir šeimos nario statuso kokybę faktiniu aspektu. Tai reiškia, kad baudžiamojoje justicijoje šeimos sąvoka aiškintina plačiau, t. y. turi būti vertinama tiek teisiniai, tiek ir faktiniai šio fenomeno aspektai. Taip būtų apsaugota šeimos paslaptis, kuri neretai kyla ne tik iš teisiniais, bet ir faktiniais saitais susijusių šeimos santykių. Čia autorius remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią šeimos ryšių vertinimas turi būti atliekamas remiantis konkrečios bylos aplinkybėmis, t. y. nepaneigiant to fakto, jog asmeninės ar šeimos paslapties apsaugos poreikį baudžiamojoje byloje dažnai lemia faktinio pobūdžio santykiai tarp asmenų, kurie, nors juridiškai ir nėra laikomi šeimos nariais, tačiau yra susiję santykiais, grindžiamais kraujo ryšiu, moraliniais įsipareigojimais, galiausiai tėvystės santykiais ir t. t.
Dėl šios priežasties baudžiamąjį procesą vykdančios institucijos bei pareigūnai kiekvienu atveju, kai reikia spręsti klausimą dėl asmens, kaip liudytojo, imuniteto, t. y. teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimą, nustatymo, turi įvertinti ne tik teisinius, jeigu tokie yra, bet ir faktinius susijusių asmenų ryšius. Kita vertus, būtina taip pat pasverti ir aiškiai atsakyti, ar iš tiesų atitinkami asmenų santykiai tokie svarūs, kad juos būtina apsaugoti net ir baudžiamojo proceso metu. Todėl kiekvienu atveju neišvengiamai būtina atsižvelgti į Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, matyti aiškią šių vertybių pusiausvyrą ir, be kita ko, objektyviai jausti socialinių prioritetų santykį.
Asmenis, kaip liudytojus, kurie pagal baudžiamojo proceso įstatymus turi teisę atsisakyti duoti parodymus (arba atsakyti tik į kai kuriuos klausimus) prieš savo artimą byloje, apibrėžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Tačiau tiek teorijoje, tiek ir praktikoje iškyla problema vertinant, ar šeimos nario, kaip artimo asmens, sąvoka šiame kontekste nėra aiškinama pernelyg siaurai, t. y. tik de jure aspektu. Straipsnio autoriaus įsitikinimu, siekiant apsaugoti asmeninę bei šeimos paslaptį, svarbu įvertinti ir šeimos nario statuso kokybę faktiniu aspektu. Tai reiškia, kad baudžiamojoje justicijoje šeimos sąvoka aiškintina plačiau, t. y. turi būti vertinama tiek teisiniai, tiek ir faktiniai šio fenomeno aspektai. Taip būtų apsaugota šeimos paslaptis, kuri neretai kyla ne tik iš teisiniais, bet ir faktiniais saitais susijusių šeimos santykių. Čia autorius remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią šeimos ryšių vertinimas turi būti atliekamas remiantis konkrečios bylos aplinkybėmis, t. y. nepaneigiant to fakto, jog asmeninės ar šeimos paslapties apsaugos poreikį baudžiamojoje byloje dažnai lemia faktinio pobūdžio santykiai tarp asmenų, kurie, nors juridiškai ir nėra laikomi šeimos nariais, tačiau yra susiję santykiais, grindžiamais kraujo ryšiu, moraliniais įsipareigojimais, galiausiai tėvystės santykiais ir t. t.
Dėl šios priežasties baudžiamąjį procesą vykdančios institucijos bei pareigūnai kiekvienu atveju, kai reikia spręsti klausimą dėl asmens, kaip liudytojo, imuniteto, t. y. teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo artimą, nustatymo, turi įvertinti ne tik teisinius, jeigu tokie yra, bet ir faktinius susijusių asmenų ryšius. Kita vertus, būtina taip pat pasverti ir aiškiai atsakyti, ar iš tiesų atitinkami asmenų santykiai tokie svarūs, kad juos būtina apsaugoti net ir baudžiamojo proceso metu. Todėl kiekvienu atveju neišvengiamai būtina atsižvelgti į Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, matyti aiškią šių vertybių pusiausvyrą ir, be kita ko, objektyviai jausti socialinių prioritetų santykį.
plugins.themes.bootstrap3.article.details662314c0a9236
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
