Keli konstitucijos interpretavimo aspektai: vertybinių (moralinių) argumentų galimybė ir ribos

Gediminas Mesonis

Santrauka


Pasaulio valstybių konstitucinės justicijos institucijų veiklos praktikoje interpretuojant konstituciją ar kitas teisės normas neretai pasitelkiami argumentai, mokslo teorijose pretenduojantys būti laikomi universaliomis moralinėmis vertybėmis. Šio straipsnio tikslas nėra įrodyti universalios moralės nuostatų (ne)buvimą – tai permanentinis ir fundamentalus moralės ir teisės filosofijos pažinimo objektas ir uždavinys. Šiame straipsnyje analizuojama problematika susijusi su vertybinių (moralinių) argumentų taikymo galimybėmis teisės aiškinimo procese. Autorius apžvelgia ir analizuoja moralės ir teisės teorijų tendencijas, jomis siekdamas pagrįsti universalių vertybių egzistencijos faktą bei pateikti tų universalių vertybių katalogą.
Straipsnyje parodoma, kad konstitucija yra išskirtinis teisinis dokumentas, kurio interpretacija yra permanentinis procesas, ir jam įtakos turi daugelis konceptualių veiksnių. Akcentuojama, kad aukščiausia juridinė konstitucijos galia bei šio akto vientisumas determinuoja jos interpretatoriaus ir taikytojo galimybes, lemia jos  interpretacinį savipakankamumą, nes ji negali būti interpretuojama remiantis mažesnės juridinės galios aktų turiniu.
Autorius atskleidžia, kad interpretatorius, nors ir turėdamas diskreciją, kuri laiduoja galimybę laisvai pasirinkti interpretacijos metodologiją, vis dėlto susiduria su daugeliu interpretavimo problemų. O jų randasi, kai interpretuojant konstituciją teisiniai argumentai tampa nepakankami. Konstatuojama, kad būtent tuomet ne tik teisiniai, bet ir filosofiniai interpretacijos argumentai įgyja pagrindą materialumui. Straipsnyje pažymima, kad filosofiniai argumentai gali pasireikšti kaip interpretatoriaus vertybinės pasaulėžiūros, į kurią orientuojantis pasirenkamas interpretacijos proceso vektorius bei formuluojamų išvadų turinys, dalis.
Konstatuojama, kad teisės ir moralės teorijose nusistovėjo doktrininis status quo, kurio esmė glūdi keliose įsitvirtinusiose viena kitos niekaip nepaneigiančiose moralinių vertybių universalumo ir reliatyvumo koncepcijose. Kadangi jokia teorija negali pretenduoti į absoliučios tiesos statusą, autorius teigia, kad teisės interpretacijos procese moralinės vertybės negali universalių vertybių forma atsispindėti kaip teisės interpretavimo rezultatas.
Tačiau straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad vertybinė (moralinė) refleksija galima per interpretatoriaus subjektyvios vertybių sistemos prizmę. Tuomet konstitucijos normų expressis verbis neapibrėžtumus, konstitucinio reguliavimo dviprasmybes, ect. konkretus interpretatorius aiškinasi vadovaudamasis savo vertybine pasaulėžiūra, ir interpretuotojo teisinė sąmonė, filosofinė pasaulėžiūra, istorinio patyrimo pažinimas, ect., visa tai, ką galėtume pavadinti subjektyvia moraline konstitucija, atsispindi oficialioje konstitucinėje jurisprudencijoje.

Raktiniai žodžiai


konstitucinė teisė; konstitucija; konstitucinė jurisprudencija; doktrina; interpretacija; vertybiniai (moraliniai) argumentai

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195