Teismo precedento reikšmė Lietuvos teismų praktikoje

Dangutė Ambrasienė, Solveiga Cirtautienė

Santrauka


Straipsnyje analizuojama teismų sprendimų ir juose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių reikšmė Lietuvos teismų praktikoje bei analizuojama teismų praktikos koregavimo problema. Temos aktualumą lemia pastarųjų dešimtmečių polemika Vakarų Europos šalyse apie dviejų teisinių sistemų – bendrosios ir kontinentinės teisės šalių – konvergenciją ne tik atskirose teisės šakose, bet ir teismų praktikos reikšmės didėjimo tendencija kontinentinės teisinės sistemos šalyse bei stare decisis doktrinos liberalėjimas bendrosios teisinės sistemos šalyse. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pasisakius dėl teismus saistančios horizontalios ir vertikalios teismų precedentų galios bei šį principą įtvirtinus Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 str. Lietuvoje tapo aktualus klausimas dėl teismų precedentų imperatyvaus pobūdžio ir dėl to, ar precedento privalomumo įtvirtinimas įstatymu reiškia stare decisis doktrinos, būdingos bendrosios teisinės sistemos šalims, recepciją Lietuvoje ir kokia yra imperatyvo, jei laikysime tai imperatyvu, vadovautis teismų sprendimais, priimtais ankstesnėse bylose, reikšmė siekiant formuoti vienodą ir prognozuojamą teisės taikymo bei aiškinimo praktiką Lietuvoje. Straipsnyje siekiama pagrįsti, kad teismo sprendimų galia bendrosios teisinės tradicijos šalyse ir vienodos teismų praktikos formavimo reikšmė kontinentinės teisinės sistemos šalyse neturėtų būti sutapatinama, todėl, nors teismo precedentas Lietuvoje de jure pripažįstamas teisės šaltiniu, horizontalaus ir vertikalaus teismo sprendimo veikimo modelio įtvirtinimas pagal esamą situaciją negali būti laikomas kaip atitinkantis Lietuvos teisines tradicijas. Autorių teigimu, dar tik besiformuojančioje Lietuvos teisinėje sistemoje vieninga teismų praktika gali būti užtikrinta teismų sistemos autoriteto stiprinimu bei pačios teismų sprendimų priėmimo, motyvavimo ir skelbimo tvarkos pasikeitimu bei realiu tokios tvarkos įgyvendinimu. Stare decisis modelio įtvirtinimas Lietuvoje reikalingas atsargaus požiūrio, kuris turi remtis aiškia ir detalia teismo precedento identifikavimo, jo taikymo vėlesnėse bylose metodologija ir išsamia moksline besikeičiančio teisėjo vaidmens demokratinėje visuomenėje analize tam, kad siekiant vieningos ir prognozuojamos teismų praktikos formavimo būtų išlaikoma tinkama pusiausvyra tarp teisinio stabilumo ir teisės plėtojimo bei nebūtų pažeisti teismo nepriklausomumo ir pasitikėjimo teise bei šalių teisėtų lūkesčių principai. Straipsnyje taip pat atskleidžiami teismų praktikos koregavimo ypatumai, kuriuos lemia nacionalinės teisinės tradicijos bei teisėjo vaidmens procese ideologija. Autorių teigimu, Lietuvoje, kurioje nėra gilių tradicijų ir teisinė sistema yra nauja, neišvengiamai daroma klaidų, kurios negali būti toleruojamos, todėl kalbant apie teismo precedento laikymąsi ir būtinybę deramai argumentuoti teismų praktikos koregavimą, reikia analizuoti ne tik atvejus, kada praktiką keisti galima, bet ir atvejus, kada ją keisti iš tiesų yra būtina, nes tik taip prognozuojamos ir vieningos teismų praktikos kriterijus atitiks teisinės valstybės idėją.

Raktiniai žodžiai


civilinio proceso teisė; stare decisis doktrina; jurisprudence constante doktrina; teismo precedentas; teisės šaltinis

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195