Mokslo ir teisės filosofijų plėtra: paralelizmai, abipusiškumai ir perspektyvos

Tomas Berkmanas

Santrauka


Straipsnyje pateikiama analogijų, sąveikų ir įtakų tarp dviejų filosofijos sričių – mokslo filosofijos (moderniosios epistemologijos) ir teisės filosofijos (jurisprudencijos) – analizė, taip pat pristatomas jurisprudencijos raidos ir šiuolaikinės būklės bei perspektyvų tyrimas panaudojant kriterijus, kurie gali būti kildinami iš moderniosios epistemologijos ideologinio lauko.
Analizė pradedama bendruoju epistemologijos ir jurisprudencijos santykio įvertinimu, istorinių ir loginių dviejų filosofijos sričių koreliacijų nustatymu. Loginėje plotmėje ši koreliacija tampa akivaizdi dėl refleksijos objekto analogijos, kurią gerai reprezentuoja išraiškos tapatybė: anglų kalba žodis „law“ reiškia tiek mokslinį dėsnį (mokslinę taisyklę), tiek teisinį įstatymą (teisinę taisyklę). Istorinėje plotmėje dviejų filosofijos sričių vystymosi panašumas ir netgi sąveika yra akivaizdi pradedant nuo ikimodernistinės natūralistinės teisės koncepcijos laikų. To išraiška yra abiejų filosofijos sričių fundamentalių nuostatų – 1) empiricizmo, natūralizmo, induktyvizmo ir 2) logocentrizmo, racionalizmo, deduktyvizmo – analogiška kaita (apimant ir antropocentrizmą kaip tarpinę poziciją tarp empiricizmo bei logocentrizmo) ir išliekantis dualumas.
Antroje straipsnio dalyje susitelkiama ties įvairių XX amžiaus jurisprudencijos mokyklų ir sampratų analize išryškinant jų nenuoseklumus pasirenkant vieną ir kitą minėtą (t. y. empiricistinę arba logocentrinę) fundamentalią nuostatą svarstant teisės ištakas, arba kitaip, pagrindus. Analizuojamos tokios teisės filosofijos mokyklos ir sampratos kaip H. Kelseno normatyvizmas ir C. Schmitto decizionizmas, šiuolaikinė prigimtinė teisė, amerikietiškas ir skandinaviškas realizmas, sociologinė ir istorinė jurisprudencija, H. L. A. Harto pozityvistinė ir K. Popperio mokslinė teisės sampratos. Tyrimas parodo, kad nepaisant šių sampratų ir mokyklų stereotipinės asociacijos su viena ar kita minėta fundamentalia nuostata, visoms joms (išskyrus H. Kelseno ir C. Schmitto iš esmės nuoseklias ideologijas) trūksta nuoseklumo laikantis šios nuostatos, o tai rodo, jog jurisprudencijai, kaip visuminei disciplinai, būdingas svyravimas, neapsisprendimas (J. Derrida nuomonė).
Straipsnyje teigiama, kad išeities iš tokios jurisprudencijos būklės turi būti ieškoma dviejų minėtų fundamentalių nuostatų sankirtoje, akivaizdžiam tampant antropogenezės teorijos kaip sudėtinės jurisprudencijos dalies poreikiui. Tokios išeities galimybė taip pat išryškina jurisprudencijos, kaip teisės filosofijos, išorinio disciplininio ir vidinio teorinio atvirumo reikalingumą.

Raktiniai žodžiai


teisės filosofija; mokslo filosofija; jurisprudencija; epistemologija; empiricizmas; logocentrizmas; antropocentrizmas

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195