Nacionalinių parlamentų vaidmens pokyčiai Europos Sąjungoje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai

Inga Daukšienė, Sigita Matijošaitytė

Santrauka


ES tyrinėtojai pripažįsta, jog Europos integracija yra tiesioginė grėsmė nacionaliniams parlamentams. Nuo pat 1986 metų, kai buvo priimtas Vieningas Europos Aktas, Europos integracijos procesas sparčiai išaugo, dėl ko ES įgijo sudėtingus daugiafunkcės politikos požymius. Todėl nenuostabu, jog šis procesas paskatino debatus dėl institucinės formos, demokratijos kokybės ir konstitucinės santvarkos teisėtumo. Iki šiol pagrindinis šių diskusijų dėmesys buvo skiriamas europinio lygmens valdymui. Mažiau dėmesio susilaukė svarstymai, jog sukurtas konstitucinis valdymas gali reikalauti ir atitinkamų pakeitimų pačiose valstybėse narėse. Visi debatų dalyviai sutinka su tuo, kad norint naują konstitucinę santvarką laikyti demokratine, nacionaliniai parlamentai, kaip reprezentatyvi institucija, turi būti įtraukta į jos veiklą. Dauguma ankstyvų diskusijų apie ES demokratijos ir teisėtumo deficitą buvo susiję su Europos Parlamento galiomis. Tačiau dabar yra pripažįstama, kad susikoncentravimas išimtinai ties šia viena ES institucija yra nepakankamas, ir nuo tada, kai, ES įgavus daugiau galių, kilo demokratijos teisėtumo problema, vis daugiau dėmesio yra skiriama valstybių narių nacionaliniams parlamentams.

Raktiniai žodžiai


nacionaliniai parlamentai; subsidiarumo principas; teisėkūra; Lisabonos sutartis

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195