Atskirų darbo sutarčių taikymas Lietuvoje - teorinės ir praktinės problemos

Tomas Bagdanskis, Rasa Macijauskienė

Santrauka


Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina žmogaus teisę į darbą, o darbo sutartis ir yra pagrindinė teisės į darbą realizavimo forma. Sparti technologijų kaita, įmonių gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios aplinkos, darbuotojų poreikis derinti darbinę veiklą su asmenine veikla  lemia lanksčių darbo formų taikymo poreikį. Keičiantis darbo rinkai keitėsi ir darbo sutarčių rūšys. 2003 m. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Darbo kodeksui, jis įtvirtino, kad darbo sutartys gali būti neterminuotos, terminuotos, laikinosios, sezoninės, dėl papildomo darbo, dėl antraeilių pareigų, su namudininkais, patarnavimo darbams ir kitos. Darbo sutartys su namudininkais bei patarnavimo darbams mums tapo tada naujove. Praėjus beveik dešimtmečiui, dabartiniai darbo įstatymai įtvirtina eilę naujų darbo sutarčių rūšių: laikinoji sutartis pakeista į trumpalaikę, namudinio darbo sutartis pakeista į nuotolinio darbo, panaikinta papildomo darbo sutartis kaip atskira darbo sutarties rūšis, priėmus Įdarbinimo per laikino įdarbinimo įmones įstatymą įteisinta nauja darbo sutarties rūšis – laikinojo darbo sutartis. Taigi atsiradus įvairioms nestandartinėms darbo sutarčių rūšims, atsiranda neaiškumai, kaip praktiškai reikėtų taikyti naujas normas, nes esamas teisinis reguliavimas konkretesnio atsakymo mums nepateikia.

Raktiniai žodžiai


darbo sutartis; darbo sutartis patarnavimo darbams; terminuota darbo sutartis; laikinojo darbo sutartis; nuotolinio darbo sutartis; trumpalaikė darbo sutartis; darbo sutartis dėl antraeilių pareigų; darbo sutarčių rūšys; lanksti darbo forma; lankstumo ir

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195