plugins.themes.bootstrap3.article.main6622426c20143

Justinas Usonis Tomas Bagdanskis

Santrauka

Lanksčios darbo formos šiuo metu išlieka perspektyviausios darbo organizavimo formos. Viena jų – darbo nuoma, arba agentūrinis darbas. Šiame straipsnyje analizuojamas darbo nuomos teisinis reglamentavimas Europoje ir nagrinėjamas tokio reglamentavimo atsiradimas Lietuvos Respublikoje. Sudėtingi gamybos procesai bei gamybos išlaidų mažinimas skatina ieškoti nestandartinių darbo organizavimo formų. Pagal formos požymius paslaugų teikėjus galime skirstyti į 1) laisvai samdomus specialistus (angl. freelancer), 2) funkcinių paslaugų (angl. outsourcing) įmones ir 3) personalo nuomos įmones, besispecializuojančias operatyviai suteikti rinkos dalyviams – savo klientams – reikalingos specializacijos ir kvalifikacijos darbuotojus konkrečiai nustatytam laikui ir/arba konkrečiai apibrėžtam darbui atlikti. Darbo nuomos santykius reglamentuoja Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 181, Europos Sąjungos direktyva 91/383, rengiama Europos Sąjungos direktyva dėl laikinųjų darbuotojų apsaugos. Šios direktyvos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti laikino darbo kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas vienodo požiūrio principas ir laikino įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą laikino darbo naudojimo sistemą siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo. Lietuvoje socialiniai partneriai diskutuoja Darbo nuomos įstatymo projektą. Svarbu pasiekti, kad būsimasis Darbo nuomos įstatymas reglamentuotų darbo nuomą taip, kad užtikrintų laikinųjų darbuotojų teises ir interesus ir kartu sudarytų sąlygas darbo rinkai efektyviai pasinaudoti šia lanksčia darbo forma, kuri leistų spręsti nedarbo ir darbuotojų trūkumo problemas.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6622426c23bcc

Skyrius
Mokslo straipsnis