Utilitarizmo įtaka žmogaus teisių sistemai

Birutė Pranevičienė

Santrauka


Straipsnyje nagrinėjama utilitarizmo filosofinės mokyklos įtaka žmogaus teisių sistemai. Straipsnį sudaro įvadas, keturios dalys ir išvados. Pirmoje dalyje aptariama utilitarizmo samprata ir raidos istorija. Utilitarizmas (lot. utilitas –  nauda) – filosofinė etikos teorija, suformulavusi tokį moralaus elgesio kriterijų, pagal kurį poelgis (veiksmas) laikomas geru, jeigu iš jo turi naudos kuo daugiau žmonių. Utilitarizmo pradininkais ir ideologais laikomi J. Bentham ir J. S. Mill. Antroje dalyje atskleidžiamas žmogaus teisių dinaminis pobūdis, aptariama žmogaus teisių sistema, nurodomos pirmosios, antrosios ir trečiosios kartos žmogaus teisės, atspindinčios istorinę žmogaus teisių raidą, pristatomos skirtingos koncepcijos, kriterijai, kuriais remiantis sisteminamos žmogaus teisės. Taip pat analizuojamas žmogaus teisių ir žmogaus prigimties santykis. Pastebima, jog pastaraisiais amžiais vyrauja prigimtinių teisių įtvirtinimas pagrindiniuose pozityviosios teisės šaltiniuose – konstitucijose, taip pat tarptautinėse sutartyse.Trečioje dalyje aptariamas žmogaus teisių universalumo klausimas. Pristatomos skirtingos nuomonės – tiek pagrindžiančios žmogaus teisių universalumo idėją, tiek ir paneigiančios žmogaus teisių universalumo galimybę. Kultūrinio reliatyvizmo atstovai teigia, kad žmogaus teisių samprata negali būti vienoda visoms valstybėms, visuomenėms dėl skirtingo jų išsivystymo lygio ir dėl konkrečios visuomenės kultūros specifikos. Straipsnyje siūloma žvelgti į žmogaus teises kaip į universalias, kartu pripažįstant tam tikrus ypatumus, skirtumus, kuriuos lemia istorinis laikmetis, valstybėje vyraujančios moralės nuostatos, teisinė sąmonė.Ketvirtoje dalyje pristatomas žmogaus teisių sistemos plėtros ir moralės santykis. Pastebima, kad pastaruoju metu technikos, medicinos, biologijos, chemijos, fizikos ir kitų mokslų pažanga sudaro prielaidas susiformuoti naujoms žmogaus teisėms, kurios ne visuomet priimtinos vyraujančių moralės nuostatų atžvilgiu. Nepaisant to, stebima tendencija įtvirtinti tokio pobūdžio teises norminiuose aktuose. Neretai, siekiant legitimuoti vieną ar kitą teisę, atsiribojama nuo tradicinių moralės nuostatų, žmogaus teisės nesiejamos su žmogiškąja prigimtimi. Siekiant utilitarinių tikslų, grindžiant naudingumo argumentu, formuojama šiuolaikinė žmogaus teisių sistema.

Raktiniai žodžiai


etika; utilitarizmas; moralės normos; žmogaus teisės; prigimtinė teisė

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195