Šeimos struktūros ir tėvystės sampratos pokyčiai, turintys įtakos vaiko teisėms ir interesams

Kazimieras Meilius, Marius Jonaitis

Santrauka


Santuokos ir šeimos kaip dviejų asmenų – vyro ir moters sąjungos modelis postmodernistinėje visuomenėje kaskart patiria vis spartesnes ir didesnes modifikacijas. XX amžiuje santuoka prarado iki tol neatskiriamą savo savybę – pastovumą bei ilgaamžiškumą. Skyrybų revoliucija lėmė tai, jog santuoka individo gyvenime tapo „serijiniu“ įvykiu, o su vienu iš tėvų augančių vaikų skaičius gerokai padidėjo. Tai sudarė sąlygas nepageidaujamiems reiškiniams atsirasti – išaugęs nepilnoje šeimoje vaikas ateityje pats labiau linkęs nutraukti santuoką, vietoj jos rinktis kitas bendro gyvenimo formas. Taigi santuoka tampa ne vieninteliu ar bent jau ne pagrindiniu šeimos organizavimo būdu ir priversta egzistuoti vis labiau gožiama tokių socialinių reiškinių kaip įvairios kohabitacijos formos. Tolesnė santuokos ir šeimos sampratos modifikacija iš esmės pasikeitė, paneigdama šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, modelio absoliutumą. Tai susiję su tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimu. Vertindami šių pokyčių įtaką vaikų teisėms ir interesams, straipsnio autoriai teigia, jog šio poveikio esmė ta, kad buvo paneigtos principinės vaiko teisės, tokios kaip teisė turėti tėvą ir motiną. Taigi atsakant į klausimą, kas skatina šeimos ir santuokos sampratos modifikavimą, reikia pripažinti, jog to priežastys – ne tik noras užtikrinti suaugusiųjų teises, bet neretai tai tiesiog įgeidžių, nuosekliai nepagrįstų jokiomis atsakomosiomis pareigomis vaikams, tenkinimas. Tuo tarpu vaikų teisės dažniausiai lieka neįvertintos ar net nepastebėtos.

Raktiniai žodžiai


santuoka; šeima; vaiko interesai; poliamorija; poligamija

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195