Draudimas apmokestinti vidaus mokesčiais pagal Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 90-ąjį straipsnį

Ignas Vėgėlė

Santrauka


Straipsnyje analizuojamas Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – Sutarties) 90 straipsnyje įtvirtintas draudimas apmokestinti vidaus mokesčiais. Apibrėžiama vidaus mokesčio sąvoka skiriant vidaus mokesčius ir muitų bei lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus. Straipsnyje pabrėžiama šio atskyrimo svarba: muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai yra draudžiami, todėl yra neteisėti per se, tuo tarpu vidaus mokesčiai yra teisėti, jei jie nediskriminuoja ar nesuteikia netiesioginės apsaugos vietos prekėms. Kitaip tariant, yra draudžiami tik tie vidaus mokesčiai, kurie diskriminuoja vietos panašias prekes arba suteikia netiesioginę apsaugą vietos prekėms, kurios nėra panašios, tačiau konkuruoja tarpusavyje.
Straipsnyje atskleidžiama Sutarties 90 str. 1 ir 2 dalyse įtvirtinto draudimo apmokestinti vidaus mokesčiais apimtis ir pagrindiniai skirtumai. Nagrinėjama Sutarties 90 str. 1 dalyje įtvirtinta „panašių prekių“ sąvoka, pabrėžiama, kad Sutarties 90 str. 2 dalyje įtvirtinta kitų gaminių sąvoka apima prekes, kurios, nors ir nėra panašios, tačiau konkuruoja tarpusavyje. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad Sutarties 90 str. įtvirtintas draudimas apmokestinti vidaus mokesčiais nėra taikomas, jei prekės apmokestinamos skirtingai dėl objektyvių priežasčių ir jei toks apmokestinimas tenkina Europos Bendrijų Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus.

Raktiniai žodžiai


Europos Sąjungos teisė; Europos Bendrijos teisė; laisvas prekių judėjimas; vidaus mokesčiai; muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195