1974 m. ir 1992 m. Konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos lyginamoji analizė

Skirmantė Klumbytė

Santrauka


1974 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos buvo pirmoji regioninė aplinkos apsaugos konvencija, numatanti valstybių narių įsipareigojimus dėl taršos iš visų taršos šaltinių, tačiau turinti ir tam tikrų trūkumų.
Pirma, ji nebuvo taikoma valstybių narių vidaus vandenims.
Antra, Konvencija įpareigojo valstybes nares tik kovoti su pavojingų medžiagų, esančių juodajame sąraše, išmetimu, tačiau nenumatė pareigos eliminuoti jau esamą tokių medžiagų sukeltą taršą. Trečia, daugelis Konvencijoje numatytų įsipareigojimų buvo abstraktūs – juos buvo būtina tikslinti HELCOM rekomendacijose. Deja, 1974 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos šioms rekomendacijoms nesuteikė teisinės galios, todėl ar jos bus įgyvendintos, priklausė išimtinai nuo valstybių geros valios. Galiausiai pabrėžtina, kad Konvencijoje nebuvo įtvirtintas joks mechanizmas, kuriuo būtų buvę galima užtikrinti Konvencijos vykdymą.
1990-aisiais pasikeitus politinei padėčiai buvo pradėta rengti nauja Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos, turinti užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą saugant ir gerinant Baltijos jūros baseino jūrinę aplinką. Naujojoje Konvencijoje įdiegtos naujovės leido išplėsti, sustiprinti ir patobulinti teisinį Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos režimą. Buvo aiškiai numatyta, kad 1992 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos yra taikoma ir valstybių narių vidaus vandenims. Antra, buvo išplėsta taršos iš sausumos šaltinių sąvoka, kuri pagal 1992 m. Helsinkio konvenciją taip pat apėmė ir išsklaidytą taršą. Be to, Konvencijos šalys buvo įpareigotos imtis atitinkamų apsaugos priemonių ne tik jūroje, bet ir sausumoje. Trečia, buvo sugriežtinti valstybių narių įsipareigojimai dėl kenksmingų medžiagų. Kitaip nei 1974 m. Helsinkio konvencija, kuri numatė tik įsipareigojimą kovoti su tokių medžiagų išmetimu, 1992 m.
Helsinkio konvencija įpareigojo valstybes nares sustabdyti ir panaikinti Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos taršą, sukeltą kenksmingų medžiagų iš visų taršos šaltinių. Ketvirta, pagal Konvenciją valstybės narės įsipareigojo ne tik reguliariai atsiskaityti HELCOM apie priemones, kurių buvo imtasi Konvencijos ir papildomai priimtų rekomendacijų nuostatoms įgyvendinti, bet ir užtikrinti, kad visuomenei būtų prieinama informacija apie vykdomas arba numatomas priemones taršai sustabdyti ir likviduoti.
Tačiau nepaisant visų naujovių 1992 m. Helsinkio konvencija vis dėlto paveldėjo ir tam tikrus ankstesnės Konvencijos trūkumus. HELCOM rekomendacijos ir toliau liko neprivalomos bei vykdomos valstybių gera valia. Antra, išskyrus valstybių pareigą atsiskaityti HELCOM apie įgyvendintas priemones, ir šioje Konvencijoje nebuvo numatytas joks atsakomybės mechanizmas, kuris būtų taikomas Konvencijos šalims pažeidus Konvenciją. Trečia, paaiškėjo, kad 1992 m.
Helsinkio konvencijoje įtvirtinto taršos mažinimo režimo efektyvumas priklauso ne nuo teisinių ar institucinių veiksnių, o nuo galimybės gauti finansinę ir techninę pagalbą, reikalingą atitinkamoms priemonėms įgyvendinti.

Raktiniai žodžiai


1974 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (1974 m. Helsinkio konvencija); 1992 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (1992 m. Helsinkio konvencija); Baltijos jūra; tarša; jūros aplinkos apsauga; H

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195