Metateisinis diskursas Tomo Akviniečio traktate Apie įstatymus

Gintautas Vyšniauskas

Santrauka


Straipsnyje tiriami Tomo Akviniečio traktato Apie įstatymus pirmieji trys skyriai, kuriuose autorius aiškina įstatymų esmę (prigimtį), įvairovę (kilmę) ir paskirtį (funkcijas); nagrinėjamos kai kurių šiuolaikinių mąstytojų klaidos interpretuojant ir vertinant Akviniečio teisės filosofiją.
Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje, remiantis lingvistiniais ir loginiais metodais, aiškinama akvinietiškoji diskurso samprata ir nustatoma galimybė minėto teksto ribose kalbėti apie metateisinį diskursą. Diskursą, kaip mentalinį procesą, Akvinietis aiškina panašumu į jo fizinį analogą: kaip šen ir ten lakstydamas arba šokinėdamas žmogus keičia vietą, taip mąstydamas arba kalbėdamas jis „peršoka“ nuo vieno objekto prie kito: nuo subjekto prie predikato, nuo didžiosios premisos prie mažosios, o nuo jų palyginimo prie išvados; išvada panaudojama kaip kito argumento premisa ir t. t. Tiesos pažinimas yra šio proceso, arba diskurso, tikslas. Diskursą Akvinietis lygina su supratimu kaip su aukštesniąja pažinimo galia, kuri tiesą pasiekia ne aplinkiniais loginių samprotavimų keliais, bet įžvelgia tiesiogiai. Kadangi žmogaus supratimo galia yra nepakankama, tai žmogui būtinas diskursas, kaip tą nepakankamumą kompensuojanti priemonė.
Antroje dalyje išsamiau nagrinėjami svarbiausieji Akviniečio teisės filosofijos diskurso argumentai ir teiginiai, penkianarė įstatymų metasistema, kurios pirmoji priežastis ir šaltinis – amžinasis įstatymas, o kitos keturios dalys – jo dalyvavimo kūrinijoje atmainos, parodomas gana sudėtingas tų dalių santykių kompleksas.
Prigimtinis įstatymas apibrėžiamas kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje. Remdamiesi šiuo įstatymu kaip bendra nuoroda, žmonės formuluoja ir leidžia žmogiškuosius įstatymus. Dėl pirmaprade nuodėme, arba geidulingumo baudžiamuoju įstatymu, pažeistos žmogaus prigimties žmogiškieji įstatymai ne visada atitinka prigimtinį ir tuo pačiu dieviškąjį bei amžinąjį įstatymus, trumpiau tariant, Kūrėjo valią. Tas neatitikimas gali būti toks didelis, kad jiems paklūstantis žmogus (geras netikusios valstybės pilietis), vykdantis tuos įstatymus, tampa nedoras ir netinkamas išganymui. Situacijoje, kai lojalumas prieštarauja dorai, sąžinė liepia įstatymams nepaklusti. Šiuo atveju žmogaus sąžinė remiasi amžinuoju įstatymu, kaip Antigonė – Sofoklio tragedijoje. Kai reikia pasirinkti – arba amžinoji palaima, arba amžinas prakeiksmas – nublanksta žmogiškojo įstatymo baimė, nes jis baudžia tik laikinai. Tačiau tokios „revoliucinės“ situacijos – retos. Dažniausiai neteisingi įstatymai nekelia tiesioginio pavojaus žmogaus pomirtiniam išganymui ir tokiais atvejais Akvinietis pataria siekti kompromiso ir išsaugoti ramybę, bet priduria, kad asmuo turi teisę pats apsispręsti, kaip jam tokioje situacijoje pasielgti. Taip metateisiniame Akviniečio diskurse išryškėja žmogaus sąžinės autonomija valstybės įstatymų atžvilgiu, atsiskleidžia glaudi teisės filosofijos ir etikos sąsaja, ypač akivaizdi svarstant įstatymų ir nusikalstamo blogio santykių klausimą.

Raktiniai žodžiai


įstatymas; teisė; diskursas; metakalba; metafizika; dalyvavimas; teologija; Tomas Akvinietis

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195