Sąvokos „trečiasis asmuo“ reikšmė esant būtinajam reikalingumui

Pavelas Kujalis

Santrauka


Įstatymiška būtinojo reikalingumo instituto formuluotė nuo jos atsiradimo 1845 m. Baudžiamajame statute iki 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) niekada neturėjo nuorodos į asmenį, kuriam padaroma žala būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Baudžiamosios teisės mokslininkai vienaip ar kitaip bandė įvardyti ir apibrėžti tuos „žalos patyrėjus“. Kai kurie mokslininkų siūlomi pavadinimai buvo labiau, kai kurie mažiau priimtini. Tačiau tarybiniu laikotarpiu pradėjo vyrauti viena sąvoka ir ji be išsamios argumentacijos prigijo didžiojoje dalyje baudžiamosios teisės vadovėlių, Baudžiamojo kodekso komentarų, kituose mokslininkų darbuose. Tai – „žalos padarymas trečiajam asmeniui“.
Šis straipsnis kaip tik skirtas sąvokos „žalos padarymo trečiajam asmeniui“ analizei. Autorius istoriniu, lingvistiniu, logikos, analizės ir kitais metodais gvildendamas šią būtinojo reikalingumo problemą apibendrina baudžiamosios teisės literatūroje pasitaikančias nuomones, jas klasifikuoja, nurodo atskirų nuomonių trūkumus bei argumentuodamas pateikia, jo manymu, priimtiniausią poziciją nagrinėjamu klausimu. Straipsnyje autorius parodo tam tikrą „trečiojo asmens“ būtinojo reikalingumo, kaip baudžiamosios teisės instituto, teorijoje ir „trečiojo asmens“ civilinėje teisėje paralelę.

Raktiniai žodžiai


būtinasis reikalingumas; teisėtumo sąlyga; trečiasis asmuo

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195