plugins.themes.bootstrap3.article.main662191c79d64e

Ingrid Mitgutsch

Santrauka

Ilgą laiką Austrijos teisinėje sistemoje dėl kiekvienos nusikalstamos veikos reikėjo vykdyti baudžiamąjį procesą, įskaitant ikiteisminio tyrimo procedūras, parengiamąjį teismo posėdį, teisminį nagrinėjimą, nuosprendžio priėmimą, apeliacinį ir vykdomuosius procesus. Visa tai reikalauja didelių finansinių išlaidų, žmogiškųjų išteklių ir laiko. Šios išlaidos visiškai pateisinamos, kai kalbama apie sunkius nusikaltimus, tačiau jos nėra proporcingos, kai nagrinėjami nelabai pavojingi pažeidimai.
Austrijoje moksliniu ir politiniu lygiais nuo seno buvo diskutuojama, ar iš tiesų visais atvejais, kai padaroma nusikalstama veika, turi būti taikomas visas baudžiamojo proceso priemonių „krepšelis“, ar nėra alternatyvių ir geresnių būdų valstybei reaguoti į tam tikrus nedidelio sunkumo pažeidimus.
Šios alternatyvios bylų išsprendimo formos Austrijoje vadinamos diversifikavimu. Tai reiškia nutolimą nuo tradicinės baudžiamojo proceso schemos, nesunkių bylų sprendimą neformalesniu būdu.
2000 m. baudžiamojo proceso reforma drastiškai pakeitė Austrijos baudžiamojo proceso sistemą: anksčiau žinoma dviejų krypčių – bausmių ir prevencininių priemonių – sistema buvo pakeista trijų krypčių procesu, kurį sudaro bausmė, prevencinės priemonės ir diversifikavimas. Būtent diversifikavimas suteikia prokurorams ir teismams teisę nagrinėti baudžiamąsias bylas visiškai kitokiu neformaliu būdu – nepriimant apkaltinamojo nuosprendžio. Vietoj formalaus sprendimo procesas prokuroro sprendimu gali pasibaigti probacija su arba be apribojimų, baudos sumokėjimu, socialiniais darbais arba sureguliavimu už teismo ribų. Straipsnyje nagrinėjamos teisinės sąlygos, kurioms esant minėtos diskrecinės priemonės gali būti skiriamos, pateikiama trumpa diversifikavimo procedūrų apžvalga, aptariami teigiami reformos padariniai ir rizikos, konkrečių bylų turinys.

plugins.themes.bootstrap3.article.details662191c7a0f83

Skyrius
Mokslo straipsnis