Seksualinę prievartą patyrusių vaikų psichologinio saugumo užtikrinimas baudžiamojo proceso metu

Neringa Grigutytė, Jurgita Valiukevičiūtė

Santrauka


Seksualinio pobūdžio nusikaltimai vaikams nėra naujas reiškinys, tik ilgą laiką tai buvo uždrausta tema. Pastaruoju metu vis dažniau apie tai prabylant ir šviečiant tėvus bei specialistus, po truputį keičiantis visuomenės nuostatoms, išaugo įtariamų nuo seksualinės prievartos nukentėjusių vaikų skaičius. Teisėsaugos institucijoms pranešama gal tik apie dešimtadalį seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų. Vien tik Lietuvoje, oficialiais duomenimis, per 2004 m. seksualinę prievartą patyrė 210 vaikų: išžaginta (BK 149 str.) 113 vaikų, seksualinį prievartavimą patyrė (BK 150 str.) 47 vaikai, 50 atvejų buvo tvirkinami mažamečiai (BK 153 str.); (per 2004 m. fizinį smurtą patyrė 1417, psichologinę prievartą – 157, nepriežiūrą – 21 vaikas)1. Seksualinę prievartą prieš vaikus ypač sunku tirti, nes neretai pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai. Vaikas, patyręs seksualinės prievartos traumą, įtraukiamas į baudžiamąjį procesą ir neretai patiria pakartotinę traumą. Šiuo straipsniu siekiama 1) apibrėžti pagrindinius ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso veiksnius, kurie gali pakartotinai traumuoti vaiką, 2) apibūdinti seksualinės prievartos ir antrinės traumos sukeliamas pasekmes nukentėjusiam vaikui bei 3) aptarti antrinio traumatizmo mažinimo galimybes ir būdus, kuriais šiandieninėje teisinėje sistemoje būtų galima užtikrinti nuo seksualinės prievartos nukentėjusio vaiko psichologinį saugumą.

Raktiniai žodžiai


seksualinė prievarta; nukentėjęs vaikas; antrinė trauma; psichologinis saugumas; baudžiamasis procesas

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195