Draudimas versti duoti parodymus prieš save kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garantas

Raimundas Jurka

Santrauka


Atliktų tarptautinių viktimologinių tyrimų pagrindu straipsnyje aptariamas Lietuvos gyventojų saugumo jausmo ir nusikaltimų baimės raida LietuvojStraipsnyje, pasitelkiant skirtingų teisinių sistemų teisės doktriną bei teismų praktiką, nagrinėjami draudimo versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garanto, aspektai. Siekdamas atskleisti šios konstitucinio lygmens garantijos turinį, autorius darbe aiškinasi jos istorines prielaidas, formas bei jų mokslinį pagrįstumą bendrosios ir kontinentinės teisės šalių moksle ir praktikoje. Pagrindinis straipsnio tikslas yra išanalizuoti draudimo versti duoti parodymus prieš save reglamentavimo ir įgyvendinimo problemas Lietuvos baudžiamajame procese. Straipsnyje svarstoma, ar valstybės nustatyto liudytojo imuniteto, draudžiančio apklausti šį proceso subjektą apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, imperatyvus pobūdis yra moksliškai pagrįstas bei praktiškai efektyvus. Straipsnio autorius daro prielaidą, jog minėto imuniteto imperatyvumas, draudžiantis apklausti liudytoją apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, net ir tuo atveju, jeigu šis pats savo noru sutinka duoti parodymus, išties yra nepagrįstas. Autoriaus teigia, jog šiam draudimui reglamentuoti bei tinkamai įgyvendinti praktikoje, būtina pasitelkti dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą, leidžiantį apklausti tokį liudytoją, jei šis sutinka duoti parodymus. Be to, straipsnyje analizuojamas ir liudytojo imuniteto, atleidžiančio šį subjektą nuo pareigos duoti parodymus prieš save ar savo artimą, pobūdis.
Straipsnis baigiamas išvadomis ir pasiūlymais, suformuluotais taikant loginės analizės, taip pat ir sisteminius metodus.e per pastarąjį dešimtmetį.
Teorinės visuomenės ir valstybės saugumo prielaidos nagrinėjamos tarptautinio saugumo studijų po šaltojo karo pagrindu. Saugumo samprata nagrinėjama trimis lygiais: individualiu, nacionaliniu ir tarptautiniu. Individų ir įvairių gyventojų socialinių grupių saugumui turi įtakos kariniai, ginybiniai, politiniai, ekonominiai ir kiti socialiniai veiksniai bei aplinkos ir jos apsaugos kokybės veiksniai.
Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama viktimologiškai svarbioms grėsmėms, kurios kyla socialinėje aplinkoje. Socialinė aplinka kuria neišvengiamą socialinį, ekonominį ir politinį spaudimą. Socialinės grėsmės turi daug apraiškų. Plačiau aptariamos fizinės grėsmės (skausmas, sužeidimas, mirtis, sveikatos sutrikdymas). Lietuvos gyventojų saugumo jausmą formuoja būtent fizinio saugumo dalykai; kitos grėsmės turi nedidelę įtaką Lietuvos žmonių saugumo jausmo formavimuisi ir iš to kylančiai nusikaltimų baimei.
Tiek saugumo jausmas, tiek nusikaltimų baimė yra kriminalinės viktimizacijos padariniai. Minėto tarptautinio viktimologinio tyrimo duomenimis, kriminalinė viktimizacija Lietuvoje maždaug atitinka Europos ir kitų devyniolikos pramoninių šalių bendrą kriminalinės viktimizacijos vidurkį. Lietuvoje šis vidurkis yra 26,9 proc., o devyniolikos pramoninių šalių – 24,4 proc. per vienerius metus. Pagal šiuos rodiklius Lietuvos gyventojai neturi realaus (objektyvaus) pagrindo bijoti daugiau už Europos ir kitų pramoninių šalių gyventojus tapti nusikaltimų aukomis. Tačiau yra kitaip. Lietuvos gyventojai beveik du kartus daugiau už Europos ir kitų pramoninių šalių gyventojus bijo tapti nusikaltimų aukomis; o Skandinavijos šalių gyventojų baimę tapti nusikaltimų aukomis Lietuvos gyventojai pranoksta 3–3,5 karto. Tačiau tik pagyvenusių kaimo žmonių, ypač vienkiemių gyventojų, baimė tapti nusikaltimų aukomis, kaip rodo nusikalstamumo rodikliai, yra gana pagrįsta.

Raktiniai žodžiai


draudimas; parodymų davimas; liudytojai; imunitetas; garantija

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195