Žmogaus orumo ir teisės į orumą sampratų įvairovė ir jos kritinė analizė

Eglė Venckienė

Santrauka


Straipsnyje nagrinėjama mokslinė diskusija, kurioje tikslinama viena iš teisinio mąstymo priemonių – žmogaus orumas kaip teisinė kategorija. Politinei bendruomenei orientuojantis į teisinės valstybės kūrimą, vertybių sistema pasikeitė. Etatistinę teisės sampratą keičia societarinė, pagal kurią valstybinė valdžia, kurdama teisę, privalo atsižvelgti į nuo jos valios nepriklausančias vertybes, tokias kaip prigimtinės žmogaus teisės, taigi ir teisę į orumą.
Tarptautiniuose ir demokratinių valstybių vidaus teisės aktuose žmogaus orumas pripažįstamas kaip visuotinai priimtinas idealas ir vertinamas dvejopai: kaip žmogaus teisių pagrindas ir kaip savarankiška teisė. Tačiau nė vienas teisės aktas nebando atskleisti žmogaus orumo turinio ir neformuluoja teisės į orumą sampratos. O sąvokų vienareikšmiškumas padėtų asmenims efektyviau reguliuoti savo elegesį bei išvengti neigiamų pasekmių teisinėje praktikoje. Gana skirtingai žmogaus orumą interpretuoja ir mokslininkai.
Šio straipsnio tikslas – pateikti ir įvertinti būdingiausias pažiūras žmogaus orumo klausimu, jas suskirstyti pagal metodo bendrumą ir pagal teisės į orumą įtvirtinimą teisės aktuose, atskleisti su orumo sąvokos apibrėžimu susijusias problemas ir prieštaravimus. Kritinės analizės tikslas – atlikti konceptualią požiūrių į orumą ir teisės į orumą kritiką.

Raktiniai žodžiai


žmogaus orumas kaip žmogaus teisių pagrindas; teologinis ir biologinis požiūriai į žmogaus orumą; orumas kaip paties žmogaus susikuriamas socialinis vertingumas; teisė į orumą

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195