Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu (nuo statiškojo prie tampančiojo orumo sampratos)

Alfonsas Vaišvila

Santrauka


Straipsnyje kritiškai analizuojama tradicinė pasyviojo, arba statiškojo-formaliojo, orumo samprata, aiškinanti žmogaus orumą kaip iš šalies (iš Dievo arba iš biologinės žmogaus prigimties) ateinantį arba kaip savaime esantį žmogaus vertingumą. Kaip priešprieša jai plėtojama aktyviojo, arba susikuriamojo, orumo samprata, kuri siekia suvokti žmogaus orumą ne kaip žmogaus savybę, o kaip socialinį santykį, kaip asmens individualų gebėjimą tinkamai gyventi visuomenėje (dalyvauti mainų santykiuose ekvivalentiškumo pagrindu). Šiuo tinkamumu įrodinėjamas savo individualus socialinis vertingumas kaip asmeninis įnašas į santarvės ir bendradarbiavimo palaikymą visuomenėje.
Atitinkamai skiriami du asmens socialinio vertingumo lygmenys:
1) bendrasis, arba pasyvusis, kuris kyla iš kiekvieno asmens pripažinimo teisės apskritai subjektu (su juo iki šiol tapatintas žmogaus orumas); šį vertingumo lygmenį kiekvienas asmuo įgyja be asmeninių pastangų, šalia mainų santykių; jis bendras visiems asmenims, nes sutampa su valstybės (visuomenės) pripažinimu kiekvienam asmeniui teisių į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę... ir su valstybės įsipareigojimu jas ginti pažeidimo atveju; visiems pripažinimas tų pačių teisių preziumuoja visų asmenų vienodą vertingumą. Tai formalus vertingumas, kuris tėra mechaninis minėtų konkrečių teisių apibendrinimas ir dėl to nieko naujo asmeniui šalia tų teisių neprideda; jis nesuponuoja jokios naujos socialinės-psichologinės tikrovės, kuri egzistuotų kartu su minėtais gėriais ir kuri galėtų tapti savarankiškos teisės į orumą objektu.
Todėl čia nėra ir pagrindo asmenis vertybiškai diferencijuoti.
Jeigu orumu norime apibrėžti ką nors daugiau nei minėtų teisių visumą, o teisę į orumą vertinti kaip atskirą, savarankišką teisę šalia teisės į gyvybę, sveikatą, laisvę, tai šios logikos esame įpareigoti orumą sieti ir su asmens kultūriniu aktyvumu (pareigų vykdymu) ir teigti, kad bendrasis asmens vertingumas yra ne pats orumas, o tik teisinė prielaida jam atsirasti.
2) Individualizuotas, arba aktyvusis, asmens socialinis vertingumas, kurį susikuria pats asmuo pareigų artimui vykdymu, bet tik tokiu, kuris įpareigoja kitus asmenis (visuomenę) atlikti grįžtamąsias pareigas. Vykdydamas pareigas asmuo realiai įrodo savo tinkamumą gyventi visuomenėje ir tuo pagrindu kuria jau individualų savo socialinį vertingumą. Šis asmens vertingumas yra nauja paties asmens susikurta socialinė, psichologinė tikrovė, kaip asmenybės socialinio naudingumo (socialėjimo) prieaugis, kuris tampa pagrindu asmenis diferencijuoti vertybiškai (tinkamumo gyventi visuomenėje požiūriu).
Taip pasididindamas savo vertę asmuo įgyja pagrindą reikalauti iš visuomenės oficialaus leidimo (teisės) savintis šią jo paties susikurtą socialinę tikrovę, kurią jis dabar nori vadinti savo individualiuoju socialiniu vertingumu arba trumpiau – orumu (vertybiniu pasikylėjimu) ir reikalauti, kad visuomenė šią jo susikurtą socialinę tikrovę pripažintų ir atitinkamai jos atžvilgiu elgtųsi. Pareigų vykdymu asmens susikurtas savo socialinės vertės pasididinimas tampa teisės į orumą objektu, o asmens ir visuomenės santykis dėl naudojimosi juo yra teisė į orumą. Taip asmens kultūrinio aktyvumo pagrindu žmogaus teisių kataloge susiformuoja dar viena savarankiška žmogaus teisė – teisė į orumą šalia kitų bendrojo asmens vertingumo pagrindu egzistavusių teisių.
Teisė į orumą skiriama teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu. Pirmu atveju teisė į orumą yra visuomenės (valstybės) asmeniui suteiktas leidimas būti visuomenėje ir formuoti savo gebėjimą tinkamai (neagresyviai) joje gyventi. Tai leidimas, kaip sakyta, išplaukiantis iš pripažinimo asmens teisės apskritai subjektu. Teisnumo lygmens teise į orumą visi asmenys yra lygūs (laikomi vienodai vertingi).
Antruoju atveju teisė į orumą yra leidimas asmeniui naudotis tuo individualizuotu savo socialiniu vertingumu, kurį asmuo susikūrė vykdydamas pareigas artimo naudai ir dėl to įgijo teisę reikalauti iš visuomenės jį pripažinti ir jo atžvilgiu atitinkamai elgtis. Pareigų vykdymas, jo kokybė ir mastas tampa pagrindu diferencijuoti asmenų socialinį vertingumą, atsirasti asmens individualizuoto vertingumo savivokai ir diferencijuotam visuomeniniam to vertingumo pripažinimui.
Teisių ir pareigų vienovė tada iškyla kaip juridinė subjektinės teisės į orumą formulė, kuri įrodo, kad orumas yra ne tik socialinė, bet ir teisinė kategorija (pasako ne tik, kas yra orumas, kaip jis atsiranda, plėtojasi, bet ir kokia elgesio forma jis gali egzistuoti).
Vaikų ir neįgalių asmenų, kaip objektyviai nepajėgiančių dalyvauti mainų santykiuose, socialinis vertingumas neperžengia to vertingumo, kuris išplaukia iš jų pripažinimo teisės apskritai subjektais, kartu paaiškina, kodėl neįgalieji tuo nesitenkina, o siekia integruotis į visuomenę, t. y. grįžti į mainų santykius (suteikti savo elgesiui teisių ir pareigų pusiausvyros pavidalą) ir šiuo grįžimu kurti savo individualizuotą socialinį vertingumą (orumą). Socialinės pašalpos nekuria asmens orumo, tik garantuoja tą asmens vertingumo lygmenį, kuris išplaukia iš asmeniui pripažinimo teisės į gyvybę, sveikatą, asmens neliečiamybę ir kt.
Tai pagrindas teigti, kad orumas pirmiausia yra ne bendrojo, o personalizuoto vertingumo sąvoka ir neegzistuoja šalia mainų santykių. Tai ne bet koks asmens vertingumas, o tik paties asmens susikuriamas vykdant pareigas artimui, įpareigojantis artimą vykdyti grįžtamąsias pareigas.
Tradicinės orumo sampratos pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji daro žmogaus orumą nepriklausomą nuo asmens kultūrinio aktyvumo ir taip tą aktyvumą nuvertina, o orumo sampratą daro dogmatišką ir mistišką.

Raktiniai žodžiai


žmogaus orumas; teisė į orumą; orumas kaip asmens tinkamumas gyventi visuomenėje; du asmens vertingumo lygmenys: pasyvusis (formalusis; arba statiškasis) ir aktyvusis asmens susikuriamas vertingumas; teisė į orumą teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu;

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195