Kai kurių išvestinių daiktavardžių ir būdvardžių vartojimas teisės kalboje

Laima Pečkuvienė

Santrauka


Šiame straipsnyje aptariami išvestinių daiktavardžių, daromų su priesagomis -imas, -ymas, - umas, ir būdvardžių, turinčių priesagas -inis, -ė ir -ingas, -a, vartojimo ypatumai, atkreipiamas dėmesys į vartoti netinkamus vedinius (įstatyminė bazė, intelektualinė nuosavybė ir kt.), į dirbtiniu būdu padarytus žodžius, kurių reikšmės nutolusios nuo bendrinėje kalboje vartojamų tokias priesagas turinčių išvestinių žodžių reikšmių, primenama, kad kai kuriais atvejais vediniai daromi ir vartojami be reikalo.
Teisės kalbai keliami ypatingi reikalavimai. Ši kalba vartojama teisėsaugos institucijose, ja rašomi kodeksai, įstatymai, įsakymai, potvarkiai, nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriais visuomenė naudojasi juos skaitydama, cituodama, komentuodama, todėl kiekvienas žodis turi būti parenkamas ypač atidžiai ir apgalvotai. Nors ir pripažįstama, kad teisės kalba yra gana specifinė kalba, ji turi paklusti taisyklingos kalbos reikalavimams, nes į raštus patekę žodžiai, formuluotės įteisina vieno arba kito kalbos reiškinio vartojimą. Kartu reikia sutikti ir su tuo, kad atsižvelgiant į šios kalbos specifiką pateisinamos tam tikros išimtys ir leidžiama vartoti tai, kas bendrinėje kalboje yra neįprasta.

Raktiniai žodžiai


pamatinis žodis; pirminis žodis; išvestinis žodis; vedinys; priesaga

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195