Loginiai metodologiniai kriminalistikos apibūdinimo aspektai mokslo paþinimo sistemoje

Vladimirs Terehovičs, Elita Nīmande

Santrauka


Straipsnyje autoriai bando glaustai ir susistemintai apžvelgti atskirų mokslininkų nuomones apie kriminalistikos sistemą bei pateikti kriminalistikos definicijas. Remdamiesi XX a. įvairių šalių teisinę literatūra, autoriai samprotauja apie kriminalistikos vietą teisės mokslų sistemoje. Jų nuomone, tam turi įtakos ir istoriškai nusistovėjęs požiūris, kurį galima būtų suskirstyti į keletą pagrindinių raidos krypčių. Šis požiūris kriminalistiką apibūdina kaip:
1) kryptingą elgesio modelį, kaip nusikaltimų tyrimo rezultatą, „įrankį“ siekiant sukurti efektyvesnius būdus ir priemones šiuolaikiniams nusikaltimams tirti;
2) teorinio pobūdžio rekomendacijų sistemą, skirtą pareigūnų, tiriančių nusikaltimus, veiklai palengvinti.
Straipsnyje apžvelgiamas istorinis kriminalistikos sąvokos bei turinio interpretavimas pabrėžiant H. Grosso darbus. Atkreipiamas dėmesys į šio mokslininko XIX a. pabaigoje išleistą knygą, kurioje teikiamos rekomendacijas pareigūnams, tiriantiems nusikaltimus. Aiškinama Austrijos mokslininko nuomonė apie mokslo, kuris padeda tirti nusikaltimus, struktūrą, jos turinį.
Autoriai teigia, kad ilgą laiką kriminalistika buvo suvokiama tik kaip praktinis, o ne teorinis metodologinis mokslas. Dažniausiai šio mokslo žinias taikė institutai, laboratorijos ir pan. Dėl šių priežasčių kriminalistika nebuvo dėstoma ir Europos bei JAV universitetuose, atskirais atvejais – tik profesinėse aukštosiose mokyklose, pavyzdžiui, rengiančiose policijos pareigūnus.
Pasak autorių, kriminalistikos vietą teisės mokslų sistemoje siekiama nustatyti nuo H. Grosso laikų. Vieni mokslininkai teigia, kad kriminalistiką turėtume įtraukti į mokslinių žinių sistemą kaip mokslinę teoriją, t. y. kriminalistika turėtų būti mokslinės sistemos dalis.
Nagrinėjami sovietų laikų pastangų apibrėžti kriminalistikos vietą teisės mokslų sistemoje rezultatai. Tarybiniais laikais buvo siekiama nustatyti kriminalistikos prigimtį. Iškeltos 3 pagrindinės hipotezės:
1. Kriminalistika – techninis mokslas. Šios nuomonės laikėsi M. Strogovičius, M. Čelcovas ir kt.
2. Kriminalistika – dualistinis mokslas (techninis teisinis). 6-ajame XX a. dešimtmetyje šios idėjos laikėsi P. Tarasovas-Rodionovas, N. Polanskis ir kt.
3. Kriminalistika – teisės mokslas. Ši nuostata išplėtota praėjusio šimtmečio 6-ojo dešimtmečio pradžioje.
Ją palaikė S. Mitričevas, A. Vinbergas, V. Koldinas ir kiti Rusijos mokslininkai.
Vokietijos mokslininkai R. Ackermannas, C. Koristka, R. Leonhardt‘as ir kiti po ilgos diskusijos priėjo prie išvados, kad kriminalistika turėtų būti „priskirta“ vadinamajai baudžiamosios pakraipos mokslų šakai.
Autoriai nurodo, kad egzistuoja ir kitų mokslininkų nuomonė apie kriminalistikos prigimtį. Rusijos mokslininkas M. Kaminskis, atlikęs tyrimus, teigia, kad kriminalistika – administracinės teisės mokslo šaka.
Šio mokslininko nuomone, kriminalistikos sistema – reincidento sistema. Šis mokslinis požiūris yra naujoviškas, tad tarp mokslininkų neišplėtotas.
Baigdami autoriai nurodo, kad kriminalistikos sampratos modeliavimas yra neužbaigtas procesas, ir pateikia savo išvadas šiuo klausimu.

Raktiniai žodžiai


kriminalistika; sisteminis metodologinis mokslas; specialistas

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195