Socialinės asmens teisės ir jų konstitucionalizacija Lietuvoje

Ernestas Spruogis

Santrauka


Straipsnyje yra analizuojamos socialinių teisių juridinio pagrindimo ir jų konstitucionalizacijos Lietuvoje problemos. Pabrėžiama, kad socialinių asmens teisių pagrindu būtų galima laikyti asmens interesą į tinkamą (orų) gyvenimą. Šitas interesas yra itin kompleksinis, jam užtikrinti būtinos dvi sąlygos: 1) asmens autonomija ir 2) asmens gerovė. Asmens autonomija reiškia tai, jog individai patys sprendžia jiems svarbius klausimus, patys mąsto apie savo gyvenimą, apie tai, ką ir kaip jame jie norėtų pakeisti. Būtent asmens autonomija yra ta sąlyga, kuri neleidžia pamiršti, kad asmuo, turėdamas socialines teises, yra atsakingas už savo likimą, kad jis nepasikliautų vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Straipsnyje daroma išvada, kad socialinės asmens teisės yra juridinės – jos negriauna teisingumo kaip nešališkumo. Socialinės teisės konceptualiai yra universalios teisės, kurias turi kiekvienas žmogus. Tačiau jų įgyvendinimas prasideda tuomet, kai asmuo patenka į nepalankią jam padėtį, kai visuomenei ir valstybei kyla pareiga užtikrinti jo interesą į tinkamą gyvenimą.
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiamas formalusis socialinės valstybės principas, nustatantis valstybės ir jos institucijų distribucinių (perskirstymo) galių gaires. Pasak Konstitucinio Teismo, asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

Raktiniai žodžiai


asmens autonomija; asmens gerovė; socialinės teisės

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195