Kai kurios Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio 1 dalies taikymo problemos

Antonas Kviatkovskis

Santrauka


Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties sudarymą. Principinę reikšmę turi pirmoji šio straipsnio dalis, pagal kurią darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl darbo sutarties sąlygų (DK 95 str.). Svarbu tai, kad DK 95 straipsnis, į kurį nuoroda pateikta DK 99 straipsnio 1 dalyje, apima visas darbo sutarties sąlygas: būtinąsias, mokėjimo už darbą ir kitas.
Vadinasi, dabar tam, kad darbo sutartis įsigaliotų ir būtų vykdoma, reikalingas abiejų šalių susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų, įvardytų DK 95 straipsnyje. Ar tai reiškia, kad kiekvienu atveju tam, kad darbo sutartis būtų laikoma sudaryta, šalys turėtų aptarti visas DK 95 straipsnyje nurodytas sąlygas, o jeigu to nepadarys, vadinasi, tos sąlygos išvis neatsiranda ir darbo sutartis nelaikoma sudaryta?
Juk iš tikrųjų šios sąlygos labai įvairios, išsamaus jų sąrašo pateikti neįmanoma, be to, nėra jokio reikalo aptarinėti tai, kas šiam konkrečiam atvejui visiškai netinka. Kita vertus, ar visada turi būti sulygstama dėl tų sąlygų, kurios DK 95 straipsnyje ne tik priskiriamos prie būtinųjų, bet konkrečiai įvardija, pavyzdžiui, struktūrinį padalinį? Taigi kokios sąlygos, dėl kurių reikia susitarti tam, kad darbo sutartis būtų laikoma sudaryta, turimos omenyje DK 99 straipsnio 1 dalyje? Ar yra tokio susitarimo ribos, jeigu yra, tai kokios jos? Kokios pasekmės atsiranda, pavyzdžiui, nesusitarimo paaiškėjimo momentu? Šiuos klausimus ir norėčiau panagrinėti, remdamasis viena iš DK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų – darbuotojo darboviete, tiksliau, įmonės struktūriniu padaliniu.

Raktiniai žodžiai


darbo sutarties sąlygos; darbovietė (struktūrinis padalinys); darbo sutarties sudarymo momentas

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195