Kultūrinis reliatyvizmas ir žmogaus teisės

Kristina Miliauskaitė

Santrauka


Straipsnyje analizuojama globalizacijos bei žmogaus teisių raidos tarptautiniu lygiu sukelta diskusija dėl žmogaus teisių universalizmo arba kultūrinio reliatyvizmo.
Globalizacijos procesai smarkiai išplėtė žmogiškos įvairovės sampratą ir parodė, kad pasaulis dar nepasirengęs moralinei integracijai, kurios reikalauja universalus žmogaus teisių supratimas. Tai lėmė Vakarų ir Rytų bei Šiaurės ir Pietų polemiką. Tai reiškia, kad sistemocentristinėje Rytų civilizacijoje pavienio asmens individuali vertė nėra taip stipriai išreikšta kaip personacentristinėje Vakarų, arba Europos, civilizacijoje. Tokie dėl žmogaus teisių kylantys klausimai veda į pavojingą kultūrinį reliatyvizmą.
Kita vertus, žmogaus teisių standartai universalėja. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintos žmogaus teisės vis labiau identifikuojamos kaip pasaulietinė moralė. Besiplėtojantis žmogiškumo supratimas palaiko tam tikrą moralinį autoritetą, ir tai suteikia racionalumo žmogaus teisėms kaip naudingos tarptautinės normos ir racionalūs globalaus elgesio standartai. Taigi optimistiškai nusiteikę globalizacijos šalininkai numato pliuralistinę ir taikią sąrangą pasaulio, kuriame žmogaus teisių universalumo sąvoka reiškia, kad žmogaus teisės priklauso visoms žmogiškoms būtybėms ir yra fundamentinės kiekvienoje visuomenėje, ir kur universalumo sąvokos pagrindinis principas yra kiekvieno teisė į žmogaus teises, net jei žmogaus teisių forma ir turinys nuolat kinta.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195