Besikeičianti nuolatinės buveinės samprata mokesčių teisėje

Robertas Degesys

Santrauka


Nuolatinės buveinės reikalavimas, kaip privaloma sąlyga nerezidento veiklos pajamoms apmokestinti pajamų šaltinio valstybėje, atsirado daugiau nei prieš šimtmetį. Šiandien nuolatinė buveinė ir toliau išlieka vienu iš pagrindinių tarptautinio apmokestinimo elementų.
Nuolatinė buveinė išreiškia skirtingų kapitalą importuojančių ir eksportuojančių valstybių interesų kompromisą atribodama šaltinio ir rezidencijos jurisdikcijų apmokestinimo teisę. Remiantis kompromiso taisykle, užsienio valstybės įmonė įgyja mokestinius įsipareigojimus verslo pajamų atžvilgiu pajamų šaltinio valstybėje, tik jeigu ši įmonė ten turi nuolatinę buveinę. Nesant nuolatinės buveinės, teisė apmokestinti verslo pajamas tenka išimtinai rezidencijos valstybei.
Šiame straipsnyje nagrinėjami nuolatinės buveinės sampratos klausimai siekiant atskleisti šios sampratos kaitos tendencijas, nukreiptas į teisinei veiklos formai neutralaus mokestinio režimo sukūrimą. Pradžioje bandoma atsakyti į klausimą, kodėl nuolatinė buveinė atsirado ir plėtojosi tarptautinių sutarčių lygmeniu ir kaip tai veikė nuolatinės buveinės sampratą. Toliau apžvelgiami nuolatinės buveinės sampratos pokyčiai, lemiami naujų verslo formų. Straipsnyje nagrinėjamas nuolatinės buveinės menamo subjektiškumo klausimas. Galiausiai aptariamas Europos Bendrijos teisės reikalavimas suteikti nuolatinėms buveinėms mokestinį statusą, panašų į įmonės rezidentės statusą.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195