Europos Sąjungos vartotojų teisių apsauga ir Lietuvos Respublikos teisė

Pavelas Ravluševičius

Santrauka


Lyginant Europos Sąjungos vartotojų teisių politiką su kitomis Europos Sąjungos politikomis, galima teigti, kad Europos Sąjungos vartotojų apsaugos teisė turi jau nusistovėjusias teisines kategorijas. Ji tapo viena iš ypač plėtojamų teisės politikų Europos Sąjungoje. Tarp pagrindinių jos krypčių yra dvi civilinės teisės kategorijos: sutartis ir deliktas. Tačiau Europos Sąjungos teisės reikalavimai jas skirsto ir apibrėžia savaip: klaidinanti reklama, vartotojų kreditai, nesąžiningos sutarties sąlygos, kainų žymėjimas, užsakytos kelionės, sutartys, dėl kurių derėtasi už verslo patalpų ribų, nuosavybė, padalyta pagal naudojimosi laiką, atsakomybė už nekokybišką ir nesaugią produkciją, nuotolinės prekybos, vartojimo, pirkimo-pardavimo sutartys. Minėtas teisines kategorijas lyginant su Lietuvos Respublikos įstatymais ganėtinai sunku nustatyti atitikties santykį. Šį darbą gali palengvinti aiškiai apibrėžtas pats vartotojų teisių apsaugos principas. Jį nustatyti yra pagrindinis straipsnio tikslas. Kitų valstybių teisės šaltiniai šiame straipsnyje bus nagrinėjami kartu su Lietuvos Respublikos teisės šaltiniais. Bus atsižvelgta į Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos teisę ir dėl to kilusius teisės sistemos struktūrinius sutrikimus. Straipsnyje aptariama Europos Sąjungos direktyva dėl nesąžiningų sutarties sąlygų (93/13) ir jos perėmimas į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės šaltinius (Civilinį kodeksą ir Vartotojų teisių gynimo įstatymą). Kartu bus atsižvelgta į perimtų teisės normų taikymo praktiką. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195