Teorinės nusikalstamumo prevencijos problemos

Genovaitė Babachinaitė, Samuelis Kuklianskis

Santrauka


Straipsnyje nagrinėjamos teorinės nusikalstamumo problemos, aktualios Lietuvai pastarąjį dešimtmetį, t. y. visą pereinamąjį laikotarpį ir jam pasibaigus, kai rinkos ekonomika jau atkurta, o demokratinė santvarka pakankamai išsivysčiusi.
Straipsnyje aptarti ir įvertinti registruotos ir latentinės nusikalstamumo dalies pokyčiai. Dėl šių vertinimų stokos Lietuvoje nebuvo tinkamai pasirengta poveikiui į organizuotą nusikalstamumą, todėl iš sovietinės imperijos paveldėtas organizuotas nusikalstamumas pirmuosius penkerius nepriklausomybės metus reiškėsi labai agresyviai. Atgavus nepriklausomybę ir staigiai didėjant registruotam nusikalstamumui Lietuvoje buvo tęsiamos iš esmės tik prievartinės prevencijos tradicijos, paveldėtos iš autoritarinės valstybės, nors šalis jau kūrė demokratinę valstybę ir visuomenę. Prievartinė nusikalstamumo prevencija yra specialioji nusikalstamumo prevencija (pirminė, antrinė, tretinė ir t. t.), atliekama teisėsaugos institucijų. Tačiau prievartinė nusikalstamumo prevencija yra santykinai nedidelė nusikalstamumo prevencijos apskritai dalis. Kriminologiškai nepagrįsta vien tik teisėsaugos institucijoms užkrauti visą atsakomybę už nusikalstamumo prevencijos kokybę ir šios prevencijos mastą. Vakarų ir Šiaurės Europos demokratinėse šalyse jau daugelį metų stebima prievartinės nusikalstamumo prevencijos krizė, todėl šiose šalyse pastaraisiais dviem dešimtmečiais praktinė nusikalstamumo prevencija vykdoma skirtingais metodais ir būdais, tačiau siekiant kuo siauriau taikyti laisvės atėmimą kaip neefektyviausią ir brangiausią nusikalstamumo prevencijos būdą. Straipsnyje nusikalstamumo prevencijos problema nagrinėjama kompleksiškai, nusikaltimų prevencijos patirtį Lietuvoje lyginant su kitų Europos šalių padėtimi ir laimėjimais šioje srityje. Apžvelgiamos teorinės nusikalstamumo raidos Lietuvoje santykio su nusikaltimų prevencijos tendencijomis ir vertinimais problemos, teisėsaugos institucijų bei nevyriausybinių organizacijų prevencinės veiklos galimybės.
Straipsnyje aptariamas autorių strateginis siūlymas Lietuvoje išplėsti proaktyviosios nusikalstamumo prevencijos taikymą įtraukiant atskirus visuomenės narius, piliečių susivienijimus, valstybės institucijas, bet nesuteikiant minėtiems socialiniams subjektams privilegijuoto statuso, pažeidžiančio konstitucinį piliečių lygybės principą. Deja, policijos rėmėjai, visuomenės darbuotojai, piliečiai, atliekantys visuomeninę pareigą pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, turi privilegijuotą statusą (beje, kaip autoritarinės valstybės reliktą, nes autoritarizmo sąlygomis visuomeninės institucijos buvo valstybinės prievartos sistemos dalis) ir siekia naudoti prievartą prieš bendrapiliečius.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195