Klaipėdos krašto konvencija kaip Lietuvos teisės šaltinis

Aušra Raišytė–Daukantienė

Santrauka


1924 m. Klaipėdos krašto konvencijos sudarymas reiškė Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai de jure ir de facto.
Ypač daug teisininkų dėmesio sulaukė I Konvencijos priedėlis „Klaipėdos krašto statutas“ dėl jo teisinio statuso ir esminių nuostatų. Atsižvelgiant į dualistinį tarpukario Lietuvos teisinės sistemos pobūdį, šis teisės šaltinis turėjo dvilypį – tarptautinės sutarties ir konstitucinio įstatymo – statusą. Statuto numatyta plati kompetencija autonominei valdžiai įstatymų leidybos ir teisminėje srityse tiesiogiai nulėmė tolesnę šio krašto teisinės sistemos raidą. Krašte galiojo savita, nepriklausoma nuo bendros Lietuvoje veikusios, teisinė sistema, kurios pagrindą sudarė Vokietijos paveldėti ir Prancūzijos pakoreguoti teisės aktai.
Konvencija Lietuvos teisinėje sistemoje įgijo unikalaus teisės šaltinio statusą – viena vertus, šio teisės šaltinio pagrindu kūrėsi atskira teisinė sistema, kita vertus – šis teisės šaltinis, užimdamas išskirtinę teisinę padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje, tuo pat metu buvo iš dalies jos veikiamas.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195