Teisės ir įstatymo santykio raida modernėjančioje Europoje

Santrauka

Nuo XVI a. Europoje formavosi moderniosios pasaulėžiūros užuomazgos, kurias lėmė gausūs sociokultūriniai epochos pokyčiai. Kartu su renesansu pamažu įsitvirtino kultūros sekuliarizacijos idėjos, nes svarbiausias renesanso požymis buvo individualybės pirmumo skelbimas, iš kurio išplaukė visuomenės gyvenimo tvarkos įvairovė. Individualizmo iškėlimas nulėmė laisvės pajautimą, subjektyvumo pripažinimą. Šios tendencijos XVI a. Europoje pradėjo atsispindėti įstatymuose, kuriais taip pat siekta įtvirtinti autonomiškumo ir laisvės interesus. Taip atsirado ir teisės subjektyvinimo tendencijos, nes įdomu parodyti, kas teisėje subjektyvu, o neobjektyvu, todėl teisė jau nebegalėjo būti teisinio mąstymo „centru“. XVI a. ėmė populiarėti chaoso tendencijos, atskiros pasaulio, kaip centro, dalys tampa reikšmingos ir savarankiškos, todėl įstatymas taip pat tapo nepriklausomu, savarankišku, vieninteliu mažu nepriklausomu, pačiam sau reikšmingu centru.
Straipsnyje aptariamos idėjos, parodančios, kad teisė, kaip teisinio mąstymo centras, praranda savo reikšmę, ji pamažu tapatinama su bet kokiu įstatymu, t. y. išnyksta. Lietuvos teisinėje literatūroje teisės raidą pasaulyje yra tyrinėjęs profesorius Mindaugas Maksimaitis, tačiau istorinio teisės ir įstatymo išsiskyrimo problema lietuviškoje teisinėje literatūroje nėra plačiau tyrinėta, nors šiuo aspektu yra aktuali ir plėtotina.