Konstitucija ir nuosavybės teisės apribojimo galimybės

Eglė Švilpaitė

Santrauka


Nuosavybės teisės apsaugos principas yra vienas bet kurios valstybės ir jos jurisdikcijoje esančių asmens teisių ir laisvių garantų, todėl neišvengiamai buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių ir laisvių sąrašą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija jau dešimt metų 23 straipsnio normomis, sudarančiomis vientisą visumą, nustato tris pagrindines taisykles, kuriomis valstybė yra įpareigota laiduoti nuosavybės teisės absoliutų neliečiamumą ir apsaugą įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad nuosavybės neliečiamybės principas turi būti įgyvendinamas ne gramatiškai, o sistemiškai aiškinant Konstituciją, nes negali būti įgyvendinamas atsietas nuo pagarbos kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir įstatymų laikymosi principų. Socialinės filosofijos įtaka taip pat lėmė absoliučios nuosavybės teisės koncepcijos atsisakymą. Atsižvelgiant į šias tendencijas svarbu nustatyti nuosavybės teisės apribojimo galimybes, visų pirma teisinius pagrindus bei kriterijus, taip pat valstybės galimybių nustatyti nuosavybės teisės apribojimus ribas.
Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išdėstęs tik apribojimų principus, tačiau visiškai nėra nagrinėjęs konceptualių dalykų, tokių kaip nuosavybės teisės sąvoka, jos turinys, apribojimų formos, kurios tam tikrais atvejais gali lemti de facto nusavinimą, ir kitų klausimų, darančių įtaką asmenų teisių ir interesų gynimo priemonėms ir būdams pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Kartu Konstitucinis Teismas vis dar visapusiškai neįvertina tarptautinių sutarčių įtakos konstitucinei nuosavybės teisės apsaugai.
Todėl šiame straipsnyje siekiama glaustai pateikti Konstitucinio teismo poziciją nuosavybės teisės apribojimų legitimumo klausimu, gretinant juos su vienos iš efektyviausių regioninės tarptautinės sutarties žmogaus teisių gynimo srityje – 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo praktikos suformuluotais nuosavybės teisės ribojimo principais. Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad Konstitucinis Teismas turėtų garantuoti konstitucinę nuosavybės teisę ne tik klasikinėmis gynybos priemonėmis bei nacionalinės teisės normomis, bet ir remdamasis daugelyje valstybių plėtojama šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrina, atsisakančia tradicinio savininko teisių „trejeto“, o Europos žmogaus teisių konvencija turėtų tapti efektyviu instrumentu, taikomu ginant savo nuosavybės teisę.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195