Lex maiestatis: genezė ir vykdytojas

Aleksandra Teresė Veličkienė

Santrauka


Remiantis išlikusiais rašytiniais Antikos šaltiniais, straipsnyje norima įrodyti, kad politiškai nestabilioje Romos valstybėje įstatymai buvo aiškinami taip, kaip atrodė naudinga ir teisinga princepsui bei jo aplinkai. Kovodami su menama arba tikra Senato opozicija ir savo asmeniniais priešais, princepsai plačiai naudojosi įstatymu, kuris dar Respublikos metais numatė bausmes už pilietinį nepaklusnumą arba riaušes – vadinamuoju lex maiestatis. Pagal šį įstatymą politines bylas rengė ir kaltinamąsias kalbas Senate sakė delatoriai – dažniausiai garsūs to meto teismų oratoriai. Jų buvo labai daug ir iš įvairių socialinių sluoksnių. Emocinė jų kalbų dinamika – sujaudintas, įtemptas, kai kada lyg pametantis giją, bet greitai ir vėl prie tos pačios temos grįžtantis kalbėjimas, būdingas to meto filosofinei bei kitos krypties literatūrai. Kadangi delatorių kalbų teliko menki fragmentai, apie jų stilių galima spręsti iš Senekos ar Tacito, Kvintiliano ar Plinijaus tekstų bei jų meninių ypatybių. Seneka ne šiaip sau dėsto, bet aistringai įrodinėja, žavisi ar piktinasi, pats save pertraukia, Tacito pasakojimo emocinė įtampa didėja, o atomazga žada stiprų efektą, Kvintilianas savo klausytojams siūlo žavėtis garsiųjų delatorių suktais ir efektingais posakiais ir netikėtomis išvadomis. Visa tai rodė, jog Respublikos idealų visuma virtus (tarnavimas savo valstybei, padorumas, asmeninis susikaupimas, didinga ir rami politikų iškalba ir kt.) pamažu nebeteko paklausos ir pamato. Jų vieton atėjo įžūlumas, energija ir Romos „menų meno” – oratorystės deformacijos.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195