Lietuvos valstybės taryba kaip konstitucinis institutas (1918 m. lapkritis – 1920 m. gegužė)

Mindaugas Maksimaitis

Santrauka


Lietuvos taryba, sudaryta 1917 m., buvo visuomenės institucija, nevykdžiusi valdymo ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų. Jai okupacinė vokiečių valdžia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį. Užsitikrinusi užsienyje gyvenusių lietuvių pripažinimą tautos atstovybe, Taryba virto politiniu Lietuvos valstybės atkūrimo centru.
Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą ir pasivadinusi Lietuvos valstybės taryba, tų pačių metų lapkričio 2 d. susiklosčius palankioms aplinkybėms ji priėmė Laikinąją Konstituciją, pagal kurią pati tapo vienintele įstatymų leidžiamąja institucija, o jos Prezidiumas – kolektyviniu valstybės vadovu.
Kuriantis valstybei Valstybės tarybos vaidmuo nuolat menkėjo. Nuo 1919 metų pradžios įstatymų leidybos, neposėdžiaujant Tarybai, ėmėsi ir faktiškai reguliariu įstatymų leidėju tapo Ministrų kabinetas, balandyje aukščiausiosios valdžios institucijos galių neteko Tarybos prezidiumas. Valstybės taryba laipsniškai virto antraeilės reikšmės valstybės institucija ir gyvuoti nustojo iš karto, susirinkus Steigiamajam Seimui.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195