Nuolatinis gyvenimas Lietuvoje – viena iš natūralizacijos sąlygų

Vytautas Sinkevičius

Santrauka


Viena iš natūralizacijos sąlygų yra reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pilietybės įstatyme nustatytas reikalavimas turėti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje pastaruosius dešimt metų yra grindžiamas nuostata, kad nuolatinis gyvenimas Lietuvoje įstatyme nustatytą laiką yra prielaida užsieniečiui integruotis į Lietuvos visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį, užmegzti su Lietuvos valstybe efektyvų faktinį ryšį. Straipsnyje nagrinėjamos įstatymų normos, nustatančios reikalavimą nuolat gyventi Lietuvoje, tiriamas nurodyto reikalavimo turinys, atskleidžiami sėslumo cenzo teisinio reguliavimo trūkumai. Pabrėžiama, kad įstatyme "Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoje” svarbiausias požymis, turintis patvirtinti, jog asmuo nuolat gyvena Lietuvoje, t.y. faktinį gyvenimą Lietuvoje tam tikrą laiką, yra įtvirtintas nepakankamai aiškiai. Teigiama, kad įstatyme nustatytas sėslumo cenzo teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas laikyti nuolat gyvenančiu Lietuvoje net ir tokį užsienietį, kuris, nors ir atitinka įstatyme nurodytus formalius juridinius požymius, tačiau faktiškai gyvena ne Lietuvoje, bet kitoje valstybėje. Pateikiami pasiūlymai, kaip pakeisti ir papildyti įstatymus, kad nuolatinio gyvenimo Lietuvoje teisinis apibūdinimas labiau atitiktų sėslumo cenzo paskirtį bei prasmę.

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195