Nusikalstamumo prevencija ir kriminologijos teorija

Mårten Landahl

Santrauka


Daugumos kriminologijos teorijų (kaip ir kitų socialinių mokslų teorijų) tikslas – remiantis keliais esminiais rodikliais paaiškinti ir/arba nuspėti nusikalstamumo tendencijas ir pačius nusikaltimus. Šios teorijos, be abejonės, labai svarbios, kadangi jos padeda geriau suvokti nusikalstamumo reiškinį. Pastaraisiais metais populiariausios yra kriminologijos, socialinio mokslo, deorganizavimo, kontrolės, savikontrolės, racionalaus pasirinkimo, kasdienės veiklos, gyvenimo būdo, racionalizacijos teorijos.
Tačiau praktikui (pvz., administratoriui, nusikalstamumo prevencijos koordinatoriui) šios teorijos nėra labai vertingos. Iš tiesų, kam reikalinga teorija, jeigu individualūs požiūriai teatspindi mažą dalį tikrovės, su kuria kasdien susiduria praktikas, ir netgi ekspertai nesutaria dėl kovos su nusikaltimais strategijos.
Šiame straipsnyje bandoma pateikti pagrindines visų teorijų sąvokas. Jis padės praktikams susieti atskiras nusikaltimų prevencijos veiklas, jų įgyvendinimo būdus ir išanalizuoti bei geriau suvokti galimus padarinius.
Situacinės prevencijos ir socialinės nusikalstamumo prevencijos strategijų pranašumai, trūkumai ir perspektyvos aptariami analizuojant Brantinghamso ir Ekblomso straipsnį “Lemiamos aplinkybės”.

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195