Nusikaltimų prevencija: teorija ir praktika

Yakov Gilinskiy

Santrauka


Nusikaltimų prevencija – vienas iš socialinės nusikalstamumo kontrolės elementų. Socialinė nusikalstamumo kontrolė – vienas iš socialinės kontrolės sistemos elementų.
Nusikaltimų prevencija suprantama kaip visuomenės, socialinės kontrolės institucijų, atskirų piliečių poveikis nusikalstamumo veiksniams, kurie mažina nusikalstamumą ir/arba keičia jo struktūrą bei užkerta kelią galimiems nusikaltimams. Nusikaltimų prevencija yra priimtinesnė, demokratiškesnė, liberalesnė, pažangesnė nei bausmės ir prievarta.
Tačiau kiek nusikaltimų prevencija yra reali ir veiksminga? Baudžiamosios teisės duomenimis, maždaug 100 proc. visų suaugusių gyventojų yra nusikaltėliai. Tuomet kas ką saugo? Prevencija pirmiausia yra poveikis nusikalstamumo veiksniams. Kas šiandien gali pasakyti, kad žino šiuos veiksnius? Mes neturime duomenų, kiek paveikios dabartinės nusikaltimų prevencijos programos. Prevencija gali tapti neefektyvi, jei bus pažeidinėjamos žmogaus teisės.
Tačiau prevencija visuomet yra geriau nei prievarta. Visų 3 prevencijos rūšių – bendrosios, specialiosios, individualiosios – priemonių visuma turėtų gerinti socialines sąlygas, kurti humaniškesnę aplinką, ginti žmogų ir saugoti potencialią auką nuo galimų pasikėsinimų.

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195