Prigimtinė teisė kaip bioteisė

Stefan Kirchner

Santrauka


Bioteisė yra susijusi su žmogaus asmens teisėmis medicinos bei mokslinių tyrimų srityje. Egzistuoja ryšiai tarp bioteisės ir kitų teisės šakų, ypač – ryšiai su žmogaus teisėmis. Kartu pastebima vis dažniau aktyviai aptarinėjama abejotino adekvatumo teisinė reakcija į daugumą naujų technologijų. Kalbant apie žmogaus teises ir visų pirma – teisę į gyvybę, susitarimas neturėtų būti tinkamo interpretavimo sąlyga.
Negimęs vaikas iš karto po apvaisinimo yra genetiškai identiškas negimusiam arba bet kuriuo vėlesniu metu gimusiam vaikui. Teisė privalo būti grindžiama tiesa, nes priešingu atveju ji rizikuoja tapti iš prigimties neteisinga nuo pat pradžių. Nors moralinės tiesos gali būti labiau prieštaringos, jokia teisėkūra negali ignoruoti mokslinės tiesos, pavyzdžiui, šiuolaikinių žinių apie negimusio vaiko vystymąsi nėštumo laikotarpiu.
Šiandieninio mokslo žinios apie gyvenimą įsčiose palaiko seniai egzistuojančią prigimtinės teisės nuostatą dėl negimusio vaiko teisės į gyvybę. Be to, faktas, kad abortas nėra teisė, yra žinomas bent jau tam tikru lygiu (kitu atveju nebūtų poreikio teisės aktuose numatyti baudžiamąją atsakomybę už abortų darymą).
Klabant apie teisės į gyvybę taikymą asmenų atžvilgiu pagal EŽTK 2 (1) straipsnį, požiūris, kad prigimtinė teisė rūpinasi visais žmonėmis nuo apvaisinimo momento, reikalauja besąlygiško pripažinimo, jog minėtoji norma galioja ir negimusio vaiko atžvilgiu, nes iš tikrųjų žmogaus egzistavimas prasideda nuo apvaisinimo, o baigiasi mirtimi.

Raktiniai žodžiai


prigimtinė teisė; Europos žmogaus teisių konvencija; vertybės; tarptautinė teisė; bioetika; moralė; biotechnologijos; teisė į gyvybę; abortas; apvaisinimas in vitro; krikščionybė; katalikybė; Vokietija; Nyderlandai

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195