KONSTITUCIJOS VIRŠENYBĖS UŽTIKRINIMAS: KAI KURIE KONSTITUCINIO TEISMO IMPLICITINIŲ ĮGALIOJIMŲ ASPEKTAI

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami trys Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo implicitinių įgaliojimų aspektai, susiję su Konstitucijos viršenybės užtikrinimu. Nebūdami eksplicitiškai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste, jie atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atsakant į iššūkius Konstitucijos ir teisės viršenybei. Aptariami Konstitucinio Teismo implicitinių įgaliojimų aspektai yra išskirtiniai kitų valstybių konstitucinių teismų įgaliojimų kontekste; jie grindžiami būtinumu veiksmingai vykdyti Konstitucinio Teismo misiją. Tokie įgaliojimai atskleisti vadovaujantis maksima, kad Konstitucijos ir teisės viršenybė negali būti jokių kompromisų objektas. Juos galima apibūdinti trim principais.
Pirma, joks teisės aktas negali turėti imuniteto nuo konstitucinės kontrolės. Todėl Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir eksplicitiškai Konstitucijoje nenurodytų referendumu priimtų, taip pat visų Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų konstitucingumą. Antra, teisės aktai, kuriais įveikiama Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galia, laikytini niekiniais. Todėl Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti antikonstituciniais visus tokių teisės aktų padarinius. Galiausiai, trečia, Konstitucijos ir teisės viršenybei užtikrinti būtinas harmonizuojantis Konstitucijos ir tarptautinės (bei Europos Sąjungos) teisės nuostatų aiškinimas. Todėl Konstitucinis Teismas privalo, aiškindamas Konstituciją, ją traktuoti suderintai su tarptautine teise ir Europos Sąjungos teise (draugiškai joms), taip pat prireikus nurodyti priemones pašalinti Konstitucijos ir tarptautinės (bei Europos Sąjungos) teisės nuostatų nesuderinamumą.