ŪKINĖS (VERSLO) VEIKLOS REGULIAVIMAS KAIP ŽMOGAUS TEISĖS Į SVEIKĄ IR SAUGIĄ APLINKĄ UŽTIKRINIMAS

Sigitas Šamanskas

Santrauka


Objektyvūs globalizacijos procesai sąlygoja ne tik ekonominės – technologinės pažangos procesus, kurie tampa visuomenės raidos ir pokyčių pagrindu, bet dėl objektyvių veiksnių, technologinių netobulumų ar kitų šalutinės ūkinės veiklos padarinių – neišvengiamai daromas neigiamas poveikis gamtinei aplinkai. Pasireiškiant negatyviems ūkinės veiklos padariniams gamtinei aplinkai, demokratinės valstybės visuomenė siekia įvertinti kokį šalutinį poveikį ūkinė (verslo) veikla daro aplinkai, bei ieško galimybių suderinti ekonominės veiklos subjektų ir visos visuomenės interesus. Nepavykus suderinti šių interesų, taikomos institucinės prevencinės ar pozityviosios poveikio priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti visos demokratinės visuomenės interesus (teises). Šios temos problematika išryškėja tuo, kad esant socialinei – ekonominei valstybės pusiausvyrai, negalima pagerinti gyvenimo gerovės (spręsti socialiai svarbių visuomenės uždavinių) vienai visuomenės socialinei grupei, neribojant kitos socialinės grupės gerovės. Todėl iškyla probleminis tyrimo klausimas: kaip valstybės ekonominės politikos reguliavimo priemonėmis užtikrinti žmogaus (visuomenės) teisę į sveiką ir saugią aplinką, o galimų apribojimų poveikis ūkinės (verslo) veiklos subjektų interesams būtų proporcingas reguliavimu siekiamiems tikslams?

Raktiniai žodžiai


žmogaus teisė į saugią aplinką, ūkinės (verslo) veiklos laisvė, aplinkos apsaugos teisiniai santykiai, institucinio reguliavimo priemonių sistema.

Pilnas tekstas:

PDF


DOI: https://doi.org/10.13165/JUR-18-25-1-06

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195