Dar kartą apie subjektines teises: subjektinių teisių sampratos, jų santykio su objektine teise bei prigimties problemos

Ernestas Spruogis

Santrauka


Straipsnyje, taikant nepozityvistinę metodologiją, analizuojama subjektinės teisės prigimtis, pateikiama jos samprata, ryšys su objektine teise. Pabrėžiama, kad terminai „prigimtinės teisės“, „žmogaus teisės“ ir „pagrindinės bei bendriausios moralinės teisės“ yra sinonimai, o „prigimtinė teisė“, kaip ideali, siektina teisė, tėra kitas geros moralės pavadinimas. Gera moralė yra objektinės teisės šaltinis materialiąja prasme. Pabrėžiama, kad nei subjektinė, nei objektinė teisė negali egzistuoti ne visuomenėje ir be visuomenės, o todėl subjektinė teisė gali būti suprantama tik kaip objektinės teisės atspindima asmens laisvė. Straipsnyje daroma išvada, jog vieno asmens A teisę (nesvarbu, kaip ji bebūtų vadinama, pavyzdžiui, net laisvę) visuomet atitinka kito asmens B pareiga. Palaikoma intereso teorija, pagal kurią asmuo turi tokią subjektinę teisę, kuri užtikrina jo interesus (poreikius), bei teigiama, kad interesas (poreikis) yra subjektinės teisės grūdas, o techninis elementas, pasireiškiantis kaip pretenzija, laisvė ir pan., yra lukštas, kuris saugo pirmąjį.

Raktiniai žodžiai


subjektinė teisė; interesas, valia; objektinė teisė; pozityvioji teisė; prigimtinė teisė; moralė; teisinis personalizmas

Pilnas tekstas:

PDF

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195