plugins.themes.bootstrap3.article.main66055f7e40126

Artūras Panomariovas

Santrauka

Teisėje kartais vartojamas toks lotyniškas posakis: Fictioestcontraveritatem, sed pro veritatehabetur – nors fikcija yra priešinama tiesai, tačiau fikcija pripažįstama tiesa. Kalbant apie klasikinį (valstybinio kaltinimo) baudžiamąjį procesą, reikia pažymėti, jog čia jau veikia kitas principas – fictioceditveritati – fikcija užleidžia vietą teisei, arba kitais žodžiais tariant, fikcija netenka teisinės galios, kai jai priešinama tiesa. Taigi vos tik pradedama kalbėti apie tiesą ir fikciją, kaipmat iškyla melo, klaidingumo problema. Melas, klaidingumas yra tiesos antipodas. Teisinė fikcija irgi yra tam tikras melas, o tiksliau, melo išraiškos forma teisėje. Tai savotiškas teisinio samprotavimo arba mąstysenos rezultatas. Neretai siekiant vienų ar kitų tikslų nesamas faktas (reiškinys) visuomenei ar atskiriems jos individams yra pateikiamas kaip tikras, iš tikrųjų egzistuojantis, nors realiame gyvenime jis (faktas, reiškinys) neegzistuoja. Dažnai tokiam reiškiniui apibūdinti pasitelkiamas fikcijos terminas. Nors fikcija ir laikoma neatskiriama socialinio gyvenimo palydove, kyla klausimas, kas yra tikroji (grynoji) fikcija ir ar jos taikymas baudžiamajame procese nereiškia teisės normų kūrėjo arba jų taikytojo sąmoningo sukčiavimo, apgaulės, kuri yra nukreipta į tų normų adresatą?

plugins.themes.bootstrap3.article.details66055f7e4468f

Skyrius
Mokslo straipsnis