Europos Žmogaus Teisių Konvencijos subsidiarumo ir įsiliejimo principai, susiję su protingo laiko reikalavimu: Italijos atvejis (straipsnis anglų kalba)

Francesco De Santis di Nicola

Santrauka


Manoma, kad teisė į „vidines priemones“, kurios jungia Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) subsidiarumo ir įsiliejimo (angl. – embeddedness) principus šalių narių teisinėse sistemose, turės esminę reikšmę Strasbūro mechanizmui išlikti bei efektyviai žmogaus teisių apsaugai. Kalbama apie priemones, susijusias su protingo laiko reikalavimu. Taigi Italijos atvejis gali būti puikus išbandymas. Kai 2001 m. Įstatymu Nr. 80 (Pinto aktu) į Italijos teisinę sistemą buvo įvesta kompensavimo priemonė, greitai tapo aišku, jog ji galėtų būti laikoma „efektyvia“ 13 ir 35 EŽTK straipsnių prasme tiek, kiek ji būtų įgyvendinta, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika. Dėl to reikėjo nustatyti teisinę EŽTT ir Italijos teismų bendravimo priemonę. Šiuo atžvilgiu Italijos Aukščiausiasis Teismas (Corte di Cassazione) šios valstybės civilinės teisės sistemoje bandė tvirtinti, kad EŽTT praktika turi būti laikoma, bent jau iki tam tikro lygio, įstatymu, įpareigojančiu nacionalinį teisėją. Teisine priemone šiam tikslui pasiekti turėtų tapti Pinto akto 2 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į 6 EŽTK straipsnį ir pripažinimas EŽTT vaidmens, interpretuojant šią nuostatą.

Raktiniai žodžiai


protingas laikas; vietinės priemonės; subsidiarumo principas; jurisdikcijų sąveika; Europos Žmogaus Teisių Konvencija

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195