plugins.themes.bootstrap3.article.main6605ebf7ad59b

Jonas Prapiestis Agnė Baranskaitė

Santrauka

Ir aukštos teisinės kultūros visuomenėje neretai baudžiamoji teisės suprantama yra kaip valstybės apsauginė, represinė priemonė, kaip nusikaltimo ir neišvengiamos bausmės (paprastai, griežtos) imperatyvas. Todėl straipsnyje bandoma parodyti, jog šiuolaikinės demokratinės teisinės (arba bent siekiančios tokia būti) valstybės baudžiamojoje teisėje įtvirtinama nuostatų, normų visuma, leidžianti konstatuoti, jog baudžiamosios teisės paskirtis yra ir konfliktuojančių subjektų: kaltininko – nukentėjusiojo, kaltininko – valstybės interesų suderinimas ar bent subalansavimas. Taigi baudžiamąja teise gali būti siekiama teisinės santarvės, atrodo, esant nesutaikomoms situacijoms. Tokio siekio realumą patvirtina ir teismo praktika bei baudžiamosios justicijos statistika. Straipsnyje analizuojama baudžiamosios teisės sutaikomosios funkcijos – iš esmės naujo aspekto baudžiamosios teisės priedermėje – kilmė. Formuojama nuostata, kad pamatai ir tokiai baudžiamosios teisės funkcijai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės nuostatos, jog mūsų tautos siekis yra atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė  bei teisinė valstybė. Minėtoms nuostatoms įgyvendinti panaudojamos baudžiamosios teisėkūros galimybės, atitinkamai koreguojama baudžiamoji politika. Taigi Konstitucijos ir konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotos oficialios doktrinos tiesioginė įtaka teisėkūrai vis didesnė. Konstitucinės dimensijos tampa sudėtiniu, neatskiriamu baudžiamojo įstatymo elementu. Kita vertus, baudžiamosios teisės doktrina ir jurisprudencija taip pat prisideda, atskleidžiant konstitucinių baudžiamosios teisės principų turinį, įtvirtinant baudžiamojoje teisėje jų imperatyvus (reikalavimus) bei ją taikant praktikoje.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6605ebf7b1a85

Skyrius
Mokslo straipsnis