Teisinės pasekmės pažeidus pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo pagal valstybių konstitucinę teisę

Regina Valutytė

Santrauka


Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti, kokios teisinės pasekmės nacionaliniams teismams nepateikus prejudicinio klausimo Europos Teisingumo Teismui gali kilti pagal konstitucinę teisę. Tai yra trečiasis straipsnis iš straipsnių ciklo „Teisinės pasekmės pažeidus pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo pagal ES, tarptautinę ir nacionalinę teisę“, kuriuo siekiama visapusiškai išanalizuoti, ar ES, nacionalinė ar tarptautinė teisė numato pareigą valstybei atlyginti žalą individui, jei jos nacionalinis teismas pažeidžia pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo.
Nors nei Vokietijos, nei Čekijos, nei Ispanijos konstitucijos tiesiogiai neįtvirtina asmens teisės reikalauti, kad nacionalinis teismas kreiptųsi prejudicinio sprendimo, ši teisė, kuri tiesiogiai siejasi su galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis prejudicinio sprendimo, laikoma sudedamąja teisės į teisingą teismą, garantuojamos kiekvienos minėtų valstybių konstitucijos, dalimi. Kadangi konstitucinių teismų funkcija yra konstitucingumo užtikrinimas, jie netikrina, ar nesikreipdamas prejudicinio sprendimo nacionalinis teismas nepažeidė SESV 267(3) straipsnyje įtvirtintos pareigos pagal ETT suformuluotus kriterijus. Priešingai, konstitucijos sergėtojai analizuoja, ar nesikreipdama nacionalinė teisminė institucija nepažeidė asmenų teisės į teisingą teismą, ir taiko specifinius praktikoje suformuluotus kriterijus.
Vokietijos, Čekijos bei Ispanijos konstitucinių teismų praktikos analizė rodo, jog teisės į teisingą teismą pažeidimas galimas tik tuo atveju, jeigu nustatomas savavališkas galutinės instancijos teismo veikimas arba neveikimas. Vis dėlto veikimo ir neveikimo pobūdis, turintis įtakos pažeidimo buvimui, skiriasi. Vokietijoje ir Čekijoje teisė į teisingą teismą bus pažeista tik tuomet, jeigu bus nustatytas savavališkas pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo pažeidimas, tuo tarpu Ispanijos konstitucinis teismas teisės į teisingą teismą pažeidimą sieja su savavališku, aiškiai nepateisinamu ar galimai klaidingu materialinės nuostatos išaiškinimu, kuris suponuoja sprendimo nesikreipti prejudicinio sprendimo priėmimą.
Priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje vyrauja tendencija, jog tam, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencija nebūtų pažeista, pakanka minimaliai argumentuoto sprendimo, konstitucinių teismų jurisprudencija liudija griežtesnių standartų egzistavimą. Nesikreipti į Teisingumo Teismą nusprendęs nacionalinis teismas privalo įvertinti ne tik visas bylos aplinkybes, bet Teisingumo Teismo praktiką bei jos galimą vystymąsi, taip pat priešingas nuomones bei kitų valstybių praktiką ir tinkamai pagrįsti atsisakymą.
Lietuvos Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos nagrinėti individualių konstitucinių skundų, taigi kol kas neturėjo galimybės suformuoti praktikos dėl pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą nesilaikymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į EŽTT praktiką ir kitų valstybių konstitucinių teismų jurisprudenciją, manytina, kad Konstitucinis Teismas pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo traktuos kaip vieną iš teisingo teismo garantijų.

Raktiniai žodžiai


Europos Sąjungos teisė; prejudicinis sprendimas; valstybės atsakomybė; nacionalinis teismas; konstitucinis teismas; teisė į teisingą teismą; teisė į teisėtą teisėją; Cilfit

Pilnas tekstas:

PDF (English)

Altmetrija

Metrics Loading ...

Metrics powered by PLOS ALM

Refbacks

  • There are currently no refbacks.




„Juriprudencija“ ISSN internete 2029-2058 / ISSN spaudoje 1392-6195